Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Prahą važiavo.

Vos tik saulelė pradėjo budinti svietą mes pakilome iš savo palubėse pakabintos lovos, kurioje nusprendėme daugiau nemiegoti (ne tik dėl mano aukščio baimės, bet ir dėl jos trumpumo), prisitepėme sumuštinių, apsirengėme kuo šilčiau ir išėjome į Praha. Taip taip, jums tikrai nepasivaideno: kadangi mes esame taupūs žmonės, todėl nusprendėme iki Čekijos sienos didžiąją dalį kelio nueiti. Iš pat pradžių turėjome truputį pavažiuoti traukiniu, bet ši kelionės atkarpa mūsų nė keik nenuliūdino ir mes sėkmingai grožėjomės vaizdais pro langą.

Na, tikrai ne kiekvieną dieną tai gali pamatyti... taip grožintis Elbės pakrantėmis ir graužiant obuoliukus  mes atvykome į vietą, nuo kurios turėjo prasidėti dar vienas išbandymas mano kojytėms (kaip ir važiavimas dviračiu, spartus ėjimas nėra mano stiprioji pusė). Vos tik prasidėjus mūsų žygiui pasirodė visu grožiu ir šiluma pavasarinė saulė. Mes jos visai nesitikėjome paskutinė kovo dieną ir dar tokios kaitrios, todėl ėjimas darėsi sunkesnis ir sunkesnis. Gailėjausi prisirengus tiek daug šiltų drabužių.. Bet gamtos grožis aplinkui mus atpirko visus sunkumus.

 

 

Ėjom ėjom ir priėjom. Pavargę, sukaitę, ištroškę. Dar teko paėjėti ir Čekijoje, bet ši kartą tik iki traukinių stoties, kur mūsų laukė traukinys, vežantis į Praha.

 Kaip ir reikėjo tikėtis, Praha tikrai daug judresnis miestas nei Drezdenas. Ir turistų čia kur kas daugiau. Bet trubūt čia vieninteliai didesni trūkumai šiame mieste (na, metro... bet apie tai vėliau). Gražu. Labai gražu. Net galva svaigsta nuo tokių grožybių aplinkui.

 

 

Kadangi taip vaikštinėjant ir viskuo iš eilės grožintis labai užsinorėjo valgyti, tai mes kopėme kopėme kalniuku į viršų ir aptikome vietinį vietinių žmonių, o ne turistų barą (kažkiek jis priminė senąjį B.O., kol jis dar nubuvo tiek smarkiai apleistas, ar barą 91, kai jį sutvarkė). Ten sočiai pavalgėme bei pirmą kartą atsigėrę tokio skanaus alaus, nusprendėme, kad pats metas mums ieškoti nakvynės. Ačiū dievui, kad aš mokykloje nepatingėjau išmokti anglų kalbos: kad ir nelabai idealiai kalbu aš angliškai, bet tai mus išgelbėjo nuo miegojimo ant suoliuko. Nakvynę susiradome pačiame miesto centre pas vietinį turką/arabą (nenoriu nieko įžeisti, bet tautybės taip ir neišsiaiškinom.. bet kad jis buvo tikrai negrynakraujis čekas - tai tikrai buvo aišku) ir už gana padorią kaina mes gavome tikrai labai padorų kambariuką. Nusimaudę ir dar kartą užvalgę, nusprendėme pasivaikščioti po naktinį miestą... čia jau prasideda dviejų įsimylėjėlių pokalbiai, todėl pasakoti nebėra ką.. ;)

P.S. Alus iš butelio, lieka alumi iš butelio.