Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Prahą važiavo.

Kai miegu nesavo lovoje, o tai būna gana retai, prabudusi kelias akimirkas nesuvokiu kur esu, net jei tai man yra iki gyvo kaulo pažįstama aplinka, kaip pavyzdžiui mano tėvų namai... o ką jau kalbėti apie hostelio kambarį Prahoje, kurio "ružavumas" mane greitai pažadino. Gerai, kad Vilius miegojo šalia ir mano paranojiškos mintys greitai greitutėliai išnyko. Vėl truputį užkandę, mes išėjome pablūdinėti po miestą, nes dar buvo gana daug laiko likę iki važiavimo atgal į Drezdeną. Taip vaikštinėdami mes nusprendėme pažiūrėti kas per velnias yra ta garsioji Prahos katedra. Kaip žinia ne visi moka naudotis žemėlapiais, todėl mūsų paieškos kiek užtruko. O jei kur nors užtrunki, tai būtinai užsimanai pavalgyti. Ir vėl mes kopėme į kalną, į jau išbandytą barą pavalgyti, na dar alaus puta pasivaišinti. Šį kartą nepatingėjome ir nusifotografavome ant sienų išpaišytus paveikslus. (šiurpiosios čekiškos pasakos)

Kai pavalgėme, žemėlapiai tapo mums kur kas aiškesni ir mes sėkmingai suradome tą pasislėpusią, bet tikrai ne mažytę Prahos katedrą.  Grožimės.

 

Pasigėrėję miesto architektūra, dar truputį pavaikštinėję, nusipirkę katę rėmukuose patraukėme link traukinių stoties, kur prasidėjo mums netikėti nuotykiai. Tikrai nevisi čekai moka vokiškai, ar angliškai, ar rusiškai. Ilgai aiškinęsi kur mums reikia pirkti bilietus ir šiaip taip šią užduotį įveikę, pradėjome spręsti kitą galvosūkį kaip rasti peroną, iš kurio išvažiuoja mūsų traukinys, kuris išvažiuoja po gerų dvidešimt (gal kiek daugiau) minučių. Ir prasidėjo mūsų beprotiškas bėgimas iš vieno metro traukinio į kitą, važiavimas tramvajumi, bėgimas atgal, nes ne ten įsėdome, ir vėl važiavimas metro, kurio maršrutų schemos tragiškai nesuprantamos, nes visiškai nepritaikytos užsieniečiams, nekalbantiems čekiškai, ir galų gale bėgimas į traukinį į kurį vos vos suspėjome. Ačiū dviem pagyvenusioms ponioms, sėdėjusioms tramvajaus stotelėje, kurios mokėjo angliškai bei rusiškai ir padėjo mums surasti mūsų pamestą traukinių peroną. Ilgo ir šviesaus joms gyvenimo. Todėl visiems važiuojantiems į Prahą patariame pasilikti laiko, kad nereikėtų skubėti, ypač, kai ruošiesi važiuoti miesto metro.

O šiaip miestas paliko mums neišdildoma įspūdį ir mes būtinai į jį sugrįšime pasimėgauti vienu kitu čekiško alaus bokalu Čekijoje.