Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Drezdeną važiavo.

...taip dangus ėmė ir prakiuro. Ne iš karto, bet pažvelgus į debesis, plaukiančius virš mūsų, buvo aišku, kad lietaus tą dieną neišvengsime... Bet viską reikėtų pasakoti nuo pradžių.
Tai gi kitą dieną, po grįžimo iš Čekijos sostinės Prahos, mes nusprendėme pasižiūrėti kuo skiriasi vokiškas miškas nuo lietuviško. Taip ėmėme ir nusprendėme nukeliauti į vieną didžiausių Europos tvirtovių Bastėją. Keliaujant link šios tvirtovės mes trumpam sustojome nedideliame, bet labai jaukiame miestelyje Pirnei. Mažytės, vingiuotos gatvelės, kur tik pažvelgsi žydinčios gėlės, kepyklėlės ir ramiai vaikštinėjantys žmonės, kurie rodos net nežino ką reiškia skubėti.

Ramiai pavaikštinėję keliavome toliau. Pakeliui dar apsirūpinome cukrumi (šokoladu, sausainiukais ir kitais gardėsiais), kad tik nepritrūktume taip reikalingos vaikščiojimui energijos, ir netrukus atsidūrėme miške, kuris tikrai skiriasi nuo lietuviškų giraičių. Neįtikėtinų dydžių uolos ir olos. Milžiniški medžiai... ir sutvarkyti takeliai, su nuorodomis ant medžių, kad nepasiklystų tokie keliautojai, kaip mes. Net ir miške egzistuoja vokiška tvarka. Bet, kad ir koks tvarkingas miškas, aš labai džiaugiausi, kad Vilius buvo šalia, nes vienai būtų tikrai baugoka po tokį mišką klajoti.

 

Dar labai didelį įspūdį paliko natūralios terasos, kuriose gali pasigėrėti panoraminiu vaizdu.

 

 Lietus visai nenorėjo liautis ir mes, dar nenuėję nė pusės kelio, jau buvome kiaurai permirkę. Bet tai mūsų nesustabdė ir mes nusprendėme apžiūrėti uolas (dabar jau nebe pamenu Švedų ar Šveicarų tos uolos buvo). Gailėtis tikrai nebuvo ko, nes tai tikri gamtos stebuklai.

Po to dar kiek pasigrožėję panorama patraukėme link mūsų kelionės tikslo - Bastėjos.

 

 

Kai pagaliau nukakome į tvirtovę, aš susidūriau su viena didžiausių savo fobijų: aukščio baime. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tiltukų, kuriuos mums teks pereiti yra padaryti iš metalinių grotų, pro kurias kuo aiškiausiai matosi praraja, į kurią man nėra labai jauku net iš toli žvelgti. Kadangi aš paspartinu žingsnį net eidama per vietinius Kauno tiltus, tai mano žingsniukai buvo itin greiti, kai teko eiti per visu tuo mažučius, siauručius ir permatomus tiltukus. Broliams buvo itin linksma mane stebėti (su mumis keliavo ir Viliaus jaunesnis brolis Aurimas, pas kurį mes ir buvome atkeliavę). Ir nors tai buvo išbandymas man pačiai aš vis vien negalėjau atsistebėti Elbės pakrančių grožiu bei žmonių išmanumu įsirengti tvirtovę tokioje neprieinamoje vietoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Galų gale lietus nustojo lijęs ant mūsų ir nosį nusprendė parodyti saulė. Kaip tik tuo metu mes pasiekėme vieną įspūdingiausių terasų, kurioje galėjai apžvelgti visas apylinkes. Bet mums tai nelabai rūpėjo, nes gavome kur sausai bei ramiai prisėsti, pailsėti ir truputį sušilti.

Pasidžiaugę saulę nusprendėme vykti namo, todėl nusileidome iš Bastėjos į dar vieną jaukų pakrantės miestelį, iš kurio kėlėmės keltu į kitą Elbės pusę, kur buvo įsikūrusi traukinių stotis.

 

 

 

 

Persikėlę per upę ir turėdami dar truputį laiko ėjome apsižvalgyti po miestelį. Mūsų dėmesį patraukė muzika, kuri sklido iš aikštelės palei upė. Tai buvo visiškai netikėta: aikštelės viduryje buvo pasodinta akordionu grojančio vyro skulptūra.. kai atsistoji prie skulptūros girdi visus garsus, sklindančius iš aplink aikštelę sustatytų garsiakalbių.. kai žengi žingsnį į šoną girdi jau tik iš vieno garsiakalbio sklindančią muziką.. ir taip žingsnis po žingsnio girdi vis kažką naujo. Labai maloni staigmena, kurios tą dieną nesitikėjome išgirsti. :}

Nepaisant lietaus, mano aukščio baimės ir truputį prakiurusių batų trumpa išvyka į Vokietijos mišką bei Bastėją pavyko. Labai džiaugiuosi, kad važiavome viduryje savaitės, nes buvome vieninteliai tvirtovės lankytojai, todėl galėjome vieni, be kitų smalsių lankytojų, viską apžiūrėti. Taip prabėgo dar viena mūsų kelionės į Vokietiją diena.