Kaip ir visi keliautojai mudu su Viliumi nusprendėme aplankyti vietinius muziejus. Visų pirma Aurimo rekomendavimu nuvykome į Douche Hygiene museum. Nepasakosiu ką mes ten pamatėme, bet kaip du gana silpnų nervų žmonės, kurie dar yra šioki toki estetai ir niekada nebuvo labai medicininiais dalykėliai susidomėję, mes iš muziejaus išėjome susigadinę nuotaiką ir nelabai kaip nuteikę skrandžius. (rekomenduoju tokią vietą tik tiems, kuriems medicina yra pati įdomiausia sritis... nerekomenduoju - visiems kitiems)
Po ne itin smagaus apsilankymo muziejuje nuėjome paragauti vietinių kebabų, kurie Drezdene yra labai populiarūs ir yra vadinami diurumais. Buvome nuvesti į turkišką užeigėlę, kurioje aš pirmą kartą valgiau šį "sumuštinį" ir galėčiau pasakyti, kad tai buvo labai skanus bei sotus dalykėlis, visai nepanašus į tuos mėsos ir kopūstų kratinius, kuriais prekiauja Lietuvoje. Dar pasivaikščioję po miestą mes aplankėme Aurimo draugus, kur smagiai praleidome vakarą.
Kitą dieną mes planavome vykti į kitą Vokietijos tvirtovę, bet per vėlai atsibudome, todėl patraukėme link vietinio Karo muziejaus.
Kaip galima spręsti iš negausių nuotraukų, mums linksma ir ten nebuvo. Kažkaip neišeina būti gerai nusiteikusiems, kai žiūri į dalykus, kurių pagalba buvo naikinami žmonės... (kitą kartą rinksimės muziejus savo nuožiūra, nekreipdami dėmesio į aplinkinių rekomendacijas).
Vakaras praėjo kur kas linksmiau. Nežinau kiek yra čia skaitančių žmonių, kurie žino kas yra senoji Kauno Galera? (pasisakykite, man tikrai įdomu) Nemoku to aprašyti. Tai reikia žinoti. Kartais didžiausia neformalų landynė gali pasirodyti pačia puikiausia vieta atsipalaiduoti ir gerai pasilinksminti. Kartais tokiose vietose kyla noras šėlti visą naktį. O kai tokia vieta patampa per maža, tada šėliojimo vieta tampa visas miestas... na ir kas, kad po to pasiklystame mieste, kurį vos vos pažįstame ir nė vienas vokiškai nemokame. Na ir kas, kad labai labai šalta ryte sėdint tramvajaus stotelėje... bet šalia yra vyras, su kuriuo nebaisu pasiklysti, šėlti ir jį mylėti, ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip tiesiog savaime gaunasi. Tai buvo pati nuostabiausia naktis mano gyvenime...
Išvykimo į Lietuvą rytą mudu planavome nueiti į vietinį blusų turgų... bet po itin turiningos nakties, kai į savo nakvynės vietą grįžti 8h, mums nepavyko to padaryti. Bet prabudę, išgėrę po puodelį arbatos dar kartą išėjome pasivaikštinėti po mietą. Vaikštinėdami išalkome ir nusprendėme paragauti vietinių keptų dešrelių su šviežia bandele bei garstyčiomis, prie kurių rykiavosi nemažos eilės vietinių žmonių. Gardumas neišpasakytas. Gaila, kad tai supratome tik išvažiavimo dieną. Būčiau galėjusi tomis dešrelėmis maitintis visą savaitę, jei tik būčiau žinojus, kad jų išvaizda yra tokia apgaulinga. Ech... tokiam nusivylimui nuplauti nusipirkome kelis butelius vokiško vyno, iš kurių vieną atsidarėme sėdėdami prie tvenkinuko, kur mėgavomės pavasarinę saule ir pražydusiai aplinkui medžiais. Ir po to prasidėjo mūsų kelionė atgal į Lietuvą: ne itin patogi, su šiokiais tokiais praradimais (pamestas mano mamos auskaras, kurį iš jos pasiskolinau), bet gana tingi. Grįžus namo supratau, kad man ši kelionė buvo lemtingas lūžis, po kurio aš savo gyvenimo negalėčiau įsivaizduoti be Viliaus... todėl man Drezdenas, o ne Paryžius, yra meilė bei romantikos miestas, kuriame duodamos laiko neišdildomos priesaikos mylimam vyrui.
Tokia vat buvo dviejų, daugiau nei kambariokų, kelionė į Drezdeną....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą