Besiraitant drėgniems plaukams.

Šiušt šiušt šiušt.. va taip girdžiu aš savo žingsnius, kurie atsimuša į sklidinų dangaus ašarų balučių aidus. Krakmolingi apskritimai tirpsta mano skrandyje, o akys vis dažniau užsidengia vokais, kurie papuošti natūraliu blakstienų juodumu. Kūnas tartum aptirpęs nuo bejausmio geltonio, kurį man teko išgerti šį rytą. Tokia jau moters dalia. Pati sau kartoju ir dar labiau riečiuos į kamuoliuką, telpantį Jo glėbyje. Lėtai nubraukiu sunkias garbanas nuo savo akių. Pačiupinėju menkutė „kasytę“, kurią jau galėčiau surišti iš per daugiau nei aštuonis mėnesius ataugusių plaukų. Greitai jie auga. O gal tiesiog greitai bėga laikas? Įdomu kiek jie dar augs? Tikrai įdomu... bet apie tai šiandieną aš visiškai nesiruošiu svarstyti, nes aplink mane ridinėjasi vasarišku uogų bei žiedų kvapu persisunkia siūlai, kurias vėliau apmausiu savo ranką. O gal ir svetimą? Nežinau. Keista ši diena. Pravėriau balkono duris ir bandžiau pakvėpuoti gatve alsuojančiu lietaus oru, bet vietoj to aš tik užuodžiau kažkur apačioje rūkantį žmogų. Ir nesvarbu ar tai vyras, ar moteris. Jo/jos rūkomos cigaretės dūmas atsklido iki manęs ir pakuteno mano uoslės receptorius. Senokai nebegniaužiau tarp savo pirštų smilkstančios cigaretės, negėriau jos karštai melsvo dūmo, kuris maloniai užpildydavo plaučius ir apsvaigindavo galvą... o po to aš susirietus dusdavo it į krantą išmesta žuvis, kuri bando gurkštelt bent lašiuką oro, bet nėra prisitaikius prie virš vandeninės aplinkos. Todėl dar kartą įkvėpiau lietaus lašuose apsigyvenusio kvapo ir grįžau prie savo pradėtų valgyti spalvotų krakmolo gabaliukų. Kramtau beskoniai saldžius guminukus ir galvoju ką čia reikėtų tokio gražaus sukurti, bet tik pavienės mintys atsimušinėja į mano akies rainelę, iš kurios dar kartais byra beprasmės ašaros. Jos neskirtos nė vienai gyvai ar mirusiai būtybei, bet vis vien dar kartais teka vis rečiau ir rečiau storu pudros sluoksniu dengiamu veidu. Pavargau slėpti savo blyškiomis strazdanom nusėtą veidą... todėl šiandien minimalistiniai juodo pieštuko brūkštelėjimai papuošė mano akis. Nužvelgiau save veidrodyje: kiek daug seno ir pamiršto manyje vėl gimsta. Visa savinaikinimo programa prasidėjo prieš daugybę metų, o dabar pasibaigė taip, kaip ką tik baigėsi lyti lietus: mes vis dar jaučiame jo padarinius – balutes, drėgmę, vėsą – bet žinome, kad jau viskas baigėsi, kad jis nuplovė visą purvą nuo medžių lapų ir dabar tereikia vėl sulaukti pro debesis išlendančios saulutės, kad suvoktume, kaip gera ir nuostabu yra aplinkui mus. Dar kartą pačiupinėju nuo drėgno oro besiraitančius plaukus, uždegu žvakutę už tuos, kurie patys išėjo ir einu į pasaulį paleisti dar vieną svajonėmis išpuoštą popierinį paukštį.