Neo retro ir vištos be galvų.

Baltų lubų realybė šiandieną man paliepė, kad pagaliau eičiau pabaigti sušalusio paukščio kančias. Ilgai terliotis su šita, jau nebegyva, būtybe man neteko ir dabar ji sėkmingai maudosi savo pačios sultinyje. Sadizmas. Nukirstomis galvomis aplink mane, mano sapnuose, laksto pageltonavusia oda pasipuošia paukščiukai. Cyp cyp. O aš tik metalinėmis miniatiūrinėmis replėmis spaudžiu plaukus prie savo galvos, tikėdamasi pasidaryti bent kokią padoresnę šukuoseną. Jis pasakė, kad mano varnų lizdas pavirto į neo retro čiuožyklą. Žavu. Retro man patinka. Tvarkinga, puošni elegancija, kurią įrėmina ryškiai padažytos lūpos, į kurias taip ir norisi panirti bei išsiterlioti piktu raudoniu, kurį išrinko makiažo specialistas jaunai aktorei, kuri taip troško patekti į tą nespalvotą juostą, kurią mes dabar žiūrime po tiek daug metų. Dabar ji nebesidažo piktu raudoniu savo lūpų. Ji sėdi supamoje kėdėje, senukų išsvajotame miestelyje, kuris buvo išaugintas dykumoje, ir kartoja sau mintyse, kad jei ji nebūtų buvusi aktorė vietoj palmėm apsodinto Palm Springs’o, ji vis dar sėdėtų Alabamoje ir rūkytų seną, susiraičiusią pykpkutę visai kaip jos, jau mirusi, senelė. Mes didžiuojamės savo pasiekimai, kad ir koki jis bebūtų. Šiandieninis mano pasiekimas yra tas, kad atlikau riebalų nusiurbimo operacija mūsų vakarienei ir galų galia susitvarkiau plaukus. Mergaitė didvyrė. Aš vis dar mergaitė. Moterimi pradėsiu vadinti tik tada, kai dvidešimt penkerių metų sulauksiu. Šypt. Šypsotis man visai pradeda patikti. Sėdžiu išsišiepus, o Jis atsisėdęs šalia gamas groja. Kiek nedaug man pasirodo reikėjo, kad būčiau laiminga. Netgi tada, kai atplaukia juodas debesis ir užstoja mano saulę, Jis sugeba jį nuvyti ir tada viskas tampa šviesu bei skaidru, kaip nuo tos dienos, kai užmigau pirmą kartą prie Jo. Jap, seilės. Bet argi seilėtis blogai? Bent jau burna nebūna įkyriai išdžiuvus. O perteklių, šiaip ar taip, galima ir nuryti. Ir na ir kas, kad skonis neprimena juodos, pasaldintos arbatos skonio, bet tai yra tavo pačios ir tai vėl sugrįžta į tave. Kažkada jau buvau rašius apie uždarą pasikartojančių veiksmų bei ciklų ratą. Dabar suprantu, kad ne toks jis yra sudėtingas kaip tada galvojau. Viskas pasaulyje yra daug paprasčiau sutvarkyta ir kartais nereikia ieškoti žydinčių dobiliukų ten, kur niekada jų nebuvo.