be pavadinimo.

Bevielis miegas vilnija per rankas ant klaviatūros, o aš tik lukštenu mažutėlius persikus, ieškodama kauliuko. Skubėjimas. Laiko nebeliko daug. Verčiuosi per galva lyg būčiau iš tarybinio animacinio filmuko pabėgęs herojus, bet vis vien karts nuo karto sustoju ir įsiklausau ar pasaulis kuo nors manęs nenustebins. Stebina, bet retai. Gal būt šis pojūtis yra toks pat atbukęs kaip ir mano skonio receptoriai po už amžinybės ribų išsiplėtusių rūkimo metų. Neberūkau. Bet vis dar užuodus cigaretės tvaiką, norisi rankinėje pasikuisti ir susirasti sukiužusią cigaretę ir ją tyliai, sėdint ant balkono slenksčio, surūkyti. Bet daug kas pasikeitę. Aš irgi. Dabar iš savo garbanų rišu mielas kasytes, kurios žaviai kyšo iš po kepurės, ir dažau lūpas žemuogių spalvos lūpdažiu. Vėl tapau mergaite. Bet argi akliems balandžiams tai rūpi. Jie tik suka aplink ratuku, bijodami nutūpti, o aš šiandiena galiu tik laukti.