Čiužinėju ant šlapių lapų tarsi ant parudusio nuo lietaus ledo. Ilgas sijonas besišypsodamas sukasi ratuku aplink mano kojas. Aš žydžiu gėlėmis. O mano rankos nekvepia slogiu vandeniu. Judu užmerktos akimis ir jaučiu kaip mane valdo ta pati šiluma, iškritusi su paskutinėmis žiemos snaigėmis. Šnibždu, tai ką man pakuždėjo patylomis sapnai, vainikuoti ant stalo žydinčiomis gėlėmis. Ir rašau paslaptingomis nuojautomis persmelktus tekstus.
O šiaip šiandien niūri diena, kurią praskaidrina tik mano dangus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą