Iš visų metų laikų aš labiausiai nemyliu pavasario. Vasarą šilta, žydi daugybė gėlių, mėgaujamės trupučiu daugiau laisvo laiko, keliaujam, valgau uogas, vaisius, daržoves, kurie toki puikūs ir natūralūs būna vasaros metu. Rudenį praleidžiam miške, renkam grybus, džiaugiamės gelstančiais lapais, laukiam Kalėdų, taip pat rudenį prasideda daugybė renginių, į kuriuos stengiamės vaikščioti. Žiema, mano mylimiausias metų laikas, kai kas rytą žiūriu pro langą ar ne prisnigo, visos mano gyvenimo didžiosios šventės yra žiemą: mūsų vestuvių metinės, Kalėdos, Naujieji, Viliaus ir mano gyvenimo kartu bei draugystės metinės, mano bei mamos gimtadieniai ir dar daug daug švenčių. Žiemą aš myliu sniego kvapą ir tą garsą, kai jis girgžda einant po kojom; sniego spindėjimą žvarbiomis naktimis ir tą jaukumo jausmą, kuris apima, kai mielasis būna namuose ir mes galim mėgautis vienas kito draugija bei niekur neskubėti: tada taip šilta ir ramu pasidaro būnant kartu, nors lauke ir būna nežmoniškai šalta... O pavasaris.. tas pavasaris, kuris man patinka neprasideda staiga kaip kiti metų laikai: vasarą atsibundi, o ryte nebereikia net plonyčio megztuko ant pečių užsimesti. Ruduo prasideda, kai iš pat ryto šalna pakanda medžių lapus ir jie nusidažo sodriomis, šiltomis spalvomis. Žiemos pradžia kerinti, nes iš dangaus pabyra milijonai snaigučių ir jos uždengia pabjurusį rudens purvą. Na, o pavasario pradžia visiškai neromantiška: pasibaigia žiema, pradeda lynoti, kad ir šiltesniu lietučiu ir visos pasaulio šiukšlės, susikaupusios per visus kitus metų laikus, išlenda lauk iš po tirpstančio sniego. Visur voliojasi netvarkingų šeimininkų bei jų augintinių paliktos "dovanėlės", į kurias sunku neįminti, nes jos visur. Net mano raudoni guminukai pasidaro terlini nuėjus nuo savo namų iki tėvų, o tai tikrai labai jau mažas atstumas: tereikai pereiti gatvę. Pavasarį visi sloguoja, sirguliuoja. Pavasarį nežinai kaip rengtis, nes nei šalta nei šilta.. ir šie šalta-šilta taip greitai kinta, kad nebesuspėji susigaudyti. Pavasarį aš labiausiai nemyliu savęs. Man nebepatinka mano plaukai, mano garderobas (nors šio aš beveik visada nemyliu), mano figūra, mano oda etc. Pavasarį katės rėkia tais siaubingai nepadoriais balsais po langais. Šį pavasarį mano Gertrūda patapo didele mergaite ir ji taip pat rėkia neužsičiaupdama jau trečią (o gal ketvirtą) dieną iš eilės. (Paleidau savo muziką, tai abidvi mano augintinės pasislepė, nes joms (kaip ir jų šeiminikui Viliui) patinka jazzrock'as. O man nepatinka: tada aš bandau savyje pasislėpti.) Pavasarį man norisi graiuti savo namus, išmetinėti daiktus. Pavasarį mane dažniau ir dažniau užplūsta liūdnos mintys. Prasidejus pavasariui aš dažnai prisimenu tai, ką noriu pamiršti. Galvoju apie kitokius gyvenimo variantus ir man taip nepatinka. Pavasarį man norisi pabėgti nuo viso pasaulio. Pavasarį aš negaliu susikoncentruoti ties konkrečia veikla ir blaškausi tarp pradėtų darbelių, kurie ilgai neišbūna mano rankose ir keliauja į pradėtų darbų krūvą ant mano stalo. Pavasarį aš visiškai prarandu norą gaminti valgyti bei tvarkyti namus. Pavasarį aš būnu prasta žmona... Pavasarį aš jaučiuosi vieniša bei pažeidžiama ir susinervinu dėl menkučių dalykėlių, į kuriuos paprastai net dėmesio neatkreipčiau. Nemyliu pavasario.Niekada nemylėjau. Pavasaris man yra purvas, šiukšlės ir drėgmės pojūtis mano nugaroje. Tas pavasaris, kuris man patinka trunka vos kelias savaites, prieš prasidedant vasarai. Kai pražysta medžiai, kai pradeda žaliuoti pievos, kai daigelia, augantys ant palangės, pradeda keliauti į balkoną.. bet tai trunka taip trumpai, kad negaliu pavadinti, kad tai aš myliu. Tai trumpalaikis susižavėjimas, atsirandantis kas met... Bet pavasario nemyliu ir abejoju ar kada pamilsiu...
_ ,, _
Šią temą mano atiduotuvių proga pasiūlė Vaida. Gavosi ne pats linksmiausias įrašas, bet taip yra ir aš tikrai neapsimetinėsiu, kad pavasarį myliu. ;) Žinoma būna ir gražių dalykėlių, bet.. jų per mažai. Tikiuosi nenusivylėt?
O dabar aš klausausi The Frames. Ši diena abskritai yra gana muzikali: vakare einam į Alinos Orlovos koncertą. Tai viena iš mano gimtadienio dovanų. :) Labai dėl to džiaugiuosi. Vilius mieliau tiesiog ten neitų.. bet jis mane myli ir palaikys man kompaniją. :D Didžiausia problema (kaip visada), ką apsirengti. Būti paprastute ar persistengti? Jaučiu, kad persistengsiu, nes labai jau atsibosta būti kuklia mergina. Bet dar ne vakaras.. ir vienas Viliaus žvilgsnis gali viską pakeisti... Geriau paklausykim muzikos..
P.S. Kas dar neusdalyvavo mano atiduotuvės, tai labai kviečiu į jas. ;)
O man pavasario patikimas priklauso nuo to, kur gyvenu :) Kai dar gyvenau Kaune, iš pradžių gyvenom Laisvės alėjoj, tai labai mėgdavau rytais pereit visą Laisvę prieš sėdant į trūliką - šaltukas nebekanda, gali pabūt truputuką įžūlus ir tik užsimest šaliką (vietoj užsimuturiavimo keliais šalikais), nuo visur lašėdami lašiukai kuria puikiausias simfonijas. Kai po to persikėlėm į Fredą, tai keldavaus anksti ir pėsčiomis keliaudavau ligi pat savanorių, kad sėsčiau į trūlą (o grįžtant nuo ten pat pėsčia atgal) - labai patikdavo stebėti, kaip kasdien keičias Aleksoto kapinės ir kaip vis daugiau žmogelių įsitaiso palei Nemuną. Bet kai gyvenau Vilniuj barake, tai žiauriai nepatikdavo pavasaris. Palei Kalvarijų gatvę eit jokio malonumo, sausakimšam aute važiuot visiškai nesmagu, barake šalta. Bet po to kai gyvenau Užupy, tai labai patikdavo eit per Bernardinų kapines, ypač kai nužibuokliuodavo jų šlaitai, ir kai aplink visur čiulba paukščiukai, ir Vilnelė smagiai čiurlena, vis daugiau veseilininkų Užupio gatves šturmuoja :D Kur dabar gyvenu - irgi jau antras pavasaris, kurio laukiu nesulaukiu, ir kuris man patiks, nes labai gražiai viskas nupavasarėja kely į universitetą. Plius, mudu laukiam nesulaukiam kada išsitrauksim savo dviračius! Ir man begalo patinka tas lengvėjimo jausmas pavasarį, kai vis mažiau rengiesi, vis laisviau paltukų sagas sagstaisi, vis plonesni šalikiukai. O tai dabar, pvz. sveriantis su rūbais ir be rūbų, mano svorio skirtumas gaunasi apie 5 kilogramus (ir tai čia tik naminiais rūbais!).
AtsakytiPanaikintiNors, turiu pripažinti, kai neturėdavau su kuo dalintis pavasarėjančiomis gatvėmis, dienos būdavo tokios, sakyčiau, netgi graudulingos :D
Tos tikros pavasarinės dienos man patinka. Bet daugelis iš jų būna tik purvas ir šiukšlės. Kaunas man gražus bet kuriais metų laikais. Aš šį miestą labai myliu ir net nelabai įsivaizduoju savo gyvenimo ne Kaune. Labai nepakenčiu tos pavasarinės drėgmės, nuo kurios maudžia visą kūną. Ir žiemą man daug mieliau vaikštinėti, nei po pavasarines balutes. Žinoma, kartu su mylimu žmogum bet kur ir bet kada būna daug geriau, bet... šis pavasaris man bus itin vienišas, todėl aš jo dar labiau nelaukiu..
AtsakytiPanaikintiDaugiau vyras dirbs? Maniškis kaip tik, dirbs mažiau, tai begalo džiaugiuosi - o tai kai ryte išeina, vakare grįžta, nuvargęs visas, tai gali užmigt bekalbėdamas su manim O.O
AtsakytiPanaikintiDar kurį laiką aš savo brangiausiajo nelabai matysiu: vat, penktadienio vakaras, aš išsipuošus, o mes jau 22h jau namie buvom, nes ryt Viliui į darbą. Aišku buvo puikus koncertas, visai skaniai pavalgėsm, truputį paplepėjom su draugais ir namučių. Pasiilgstu naktinėjimų kartu su savo mylimuoju. ;(
AtsakytiPanaikintiŠito įrašo pavadinimas galėtų būti: "Realistė smogia romantikams žemiau juostos" :)
AtsakytiPanaikintiNoriu apginti :) Dažniausiai tie, kurie "garbina prasidėjusį pavasarį", primiausiai kalba apie gimusius jausmus, kilusius atšilus. Jie pamiršta kakučius, purvą, drėgmę ir visus kitus "pereinamuosius" dalykus, susitelkdami į vieną svarbiausių - pradžios būseną. Jei visi pavasarį matytų realiai (taip, kaip pati aprašei), nebūtų buvę nei "Anykščių šilelio", nei "Poezijos pavasarių", nei žibučių turguose po du litus už ryšelį, nei visų kitų gerų dalykų skatinančių "vėl išlįsti į šviesą po ilgokai trukusio lindėjimo tamsoje.
Pavasaris turi motyvuoti, o ne liūdinti - nebent esi visiškas pesimistas...
Kągi, realybė versus romantika :)
MM, šiaip aš totali romantikė, bet man ir realybes jausmo tikrai netrūksta. Patinka ir žydinčios pavasarinės gėlės, ir šiluma, ir romantiški pasivaikščiojimai pavasarėjančiomis Kauno gatvėmis, bet... visa tai Lietuvoje vyksta tik gegužės mėnesį (retais atvėjais prasideda TIKRAS pavasaris baldžio mėnesio pabaigoje) ir rėkauti, kad šiandien, kovo 1dieną, prasidėjo pavasaris, dėl kurio mes turime prasisagstę paltus voliotis ant ką tik sužaliavusios žolytės, yra visiškas melas. Visų pirmą vis dar žiema. Visų antrą, nutirpus sniegui pavasariu irgi dar nepakvimpa. Pavasario nemėgstu, nes jis neprasisdeda stebuklingai staiga, kaip kiti metų laikai. Bet aš lygiai taip pat nemėgstu purvo, šiukšlių ir drėgmės žiemą, rudenį ar vasarą. Tokia realybė, tai kam apsimetinėti, kad yra kitaip? O romantika, atgyjantys jausmai, poezija ir žydinčios gėlės turi būti visada. Ne tik pavasrį galima įsimylėti ir mylėti. Ne tik pavasarį, reikia pradėti džiaugtis gyvenimu. Manau, kad pavasaris pernelyg sureikšminamas ir išaukštinamas. Aišku ir aš galėjau parašyti, koks nuostabus pavasaris, bet mieluočiau pati sau, o to negaliu daryti. Tad rašau realiai.. ir jei užgaunu kieno nors jausmus bei įsitikinimus - nuoširdžiai atsiprašau.
AtsakytiPanaikintiP.S. O žibuoklės man patinka mėlynuojančios šlaituose, o ne ant turginių bobučių prekystalių.
Na, va, kokį liūdną įrašą "iššaukiau" :)
AtsakytiPanaikintiNa, kai aš minėjau pavasarį, tai irgi omeny turėjau gegužę, o ne kovą :D. Kalendorinis pavasaris man nėra pavasaris. Bet va, gegužė yra kažkas stebuklingo, Na, jau ir balandis. Kai nebelyja, kai kalasi pirma žolė, kai termometras rodo plius penkiolika, bet, atrodo, jog TAIP šilta :) O jau visas tas žydėjimas... ir kvapas kitoks ir tikrai toks lengvumas. Na, kad ir dabar dar sniego yra, bet va, vis laukiu šiltesnės dienos, nes vasario pradžioje (per atšilimą) jau beveik buvau patikėjusi pavasariu :)Dar pavasaris patinka, kad vis ilgesnės ir šviesesnėe tampa dienos.
Nauji metai man prasideda pavasarį, o ne sausį, nes man pavasaris yra nauja pradžia :)Pavasarį vienais metais pasveikau nuo liūdesio ligos, kamavusios tiek metų :)
Bet taip, sutinku, kad visi metų laikai savaip žavūs, o žaviausias laikas toks, kuris susijęs su maloniais prisiminimais, šeimos šventėmis.
Va, žiemą tai mėgstu iki Kalėdų, o paskui jau nebe, nes LABAI šalta (aš baisi šalčmirė), man sunku vaikščioti su visais tais sunkias paltais ir galybe megztinių, žiemą visada šlapios kojos būna, namuose taip pat labai šalta, žiemą didžiausi mokesčiai ir beveik kasdien apniukęs dangus. Žiemą daug valgau ir mažai judu, o tai nieko gero :)Ir žiemą diena labai trumpa ir jau trečią - ketvirtą valandą ima temti.
O ruduo gražus tol, kol būna lapai geltoni. Ir dienos dar gana šiltos. O paskui prasideda darganos, kurios man tikrai nemalonesnės nei pavasarinės. Ir išvis ruduo man yra mirties laikas, sąstingio... Ir dar visąlaik ruduo asocijuodavosi su mokslo metais, kas džiugesio irgi nekeldavo :)
Labai man patinka vasara,ypač, kad galimka visur maudytis :), bet tokia kokia buvo pernai, tai nepatiko. Pernelyg karšta buvo :)
Bet vis tiek, mylimiausi mėnesiai turbūt yra gegužė - birželis :) Tada geriausiai jaučiuosi, temperatūra tinkamiausia :)
Vaida
Na, man kilo tokia tema apie pavasarį, nes visi isteriškai džiūgauja prasidėjusiu kovu, o tai truputį nervina. :) Tai ir parašiau tai, kas mano galvoje dėjosi. :D Atsiprašau, kad toks liūdnas įrašas gavosi. :)
AtsakytiPanaikintiKaip bebūtų keista, aš nuo savo liūdesio ligos pradėjau sveikti rudenį ir galutinai nuo jos išsilaisvinau purviną, darganotą, besniegę žiemą. (2008metai visada bus mano laimės metai. :D) Gal todėl aš žiemą dar labiau pamilau. Ir man beveik netrukdo žiemiška tamsa, nes naktį aš geriausiai jaučiuosi. Tik savo gėlyčių labai gaila, kad jos kenčia be saulės. ;/
O apie gegužę aš būtinai parašysiu, kai ji ateis. ;)