Jūsų temos: apie nedrąsiais svajones.(blaškymasis)

Šaindienos temą pasiūlė RagaNaite.Tikiuosi ji neįsižeis, nes aš ją truputį pakeičiau, nes jau apie savo didžiausią svajonę, apie kurią ilgą laiką net nedrįsau pasvajoti jau rašiau. Todėl šiandien rašysiu tai, apie ką aš vis dar nedrąsiai svajoju.

Labai sunku sukurti gražų, rišlų tekstą, kai mano galvoje mano nedrąsiausia svajonė sutelpa į vieną sakinį: aš noriu dainuoti. Aš visą gyvenimą svajoju apie dainavimą ant scenos, kai manęs pasiklausyti ateina ne tik artimeiji bei draugai, bet ir nepažįstami žmonės. Kai mano balsas ir dainos paliečia žmonių širdis... bet aš taip niekada neišdrįsau užlipti ant scenos ir viena pati padainuoti. Jūs paklausite, o kodėl gi ne? Šiaip juk aš turiu ir klausą, ir šiokį tokį balsą. Dainavau ne vieneriu metus chore. Ant scenos užlipus deklamavau ilgiausius eilėraščius, skaičiau savo kūrybą, sakiau kalbas ir mano balsas tikrai tada nevirpėdavo, bet.. dainuoti taip niekada ir neišdrįsau. Kažkada buvau pasirįžus eiti dainuoti į besikuriančią muzikinią grupę, bet po vieno tada man artimo žmogaus žiauraus komentaro, neišdrįsau to padaryti. Nuo tada aš savo balsą pasidėjau į dėžutę galvoje ir leidžiu sau dainuoti tik tada, kai nieko aplink nėra šalia. Tada išdainuoju visas žinomas man dainas. Dainuoju garsiai garsiai ir mane nelabai trikdo tai, kad mane girdi kaimynai. Bet taip normaliai neišdrįstu padainuoti savo vyrui...
Atšilus orui, mes ruošiamės parsivežti pianiną ir mūsų namai pasipildys dar vienu instrumentu. Aš vėl bandysiu prisiminti kaip groti.. ir tikiuosi tada pasirįšiu bent prieš Kalėdas padainuoti bent kelias Kalėdines dainas. Esu prižadėjus Viliui, kad dainuosiu ir per mūsų antrąsias vestuves... bet tai vis dar nedrąsios svajonės. Lygiai tokios pat kaip ir mokėti plaukti ar vairuoti automobilį. Atrodo nieko ypatingo, bet man baisu apsijuokti ir vėl sulaukti tų pačių žiaurių komentarų, kaip ir prieš penketą metų.

Vat tokia mano nelabai įspūdinga, bet pati nedrąsiausia mano svajonė... Ir jaučiu, kad, jei nepapildsiu šio teksto kokia nors optimistiška gaidele, tai vėl būsiu apkaltinta pesimizmu ir tuo, kad nemyliu savo pasaulio ir tik liūdžiu, liūdžiu. Iš tiesų man šitos dienos gana liūdnos bei varginančios, tai labai linksmų dalykų dabar mano galvoje labai maža, bet galiu parašyti apie tai, kad buvau kažkada bjaurusis ančiukas ir vienas malonus atsitiktinumas man parodė, kad esu visai nieko. :D

Kai dar mokinausi mokykloje, aš nebuvau populiari. Neturėjau nei draugų, nei manim berniukai žavėjosi (atvirkščiai, sklido kalbos, kad esu viena negražiausių mergaičių savo klasėje), bet mokslai man sekėsi puikiai, net ir praleidinėjant kalnus pamokų. Kartą ėjau Laisvės Alėja ir prie manęs priėjo gotyčnai atrodantis vaikinas. Jis man tiesiog padavė kortelę su savo adresu bei telefono numeriu ir pasakė, kad esu viena gražiausių merginų, kokias jam teko matyt. Pagalvojau "atstok iškrypėli" ir nuėjau kuo toliau nuo jo. Po dviejų savaičių aš sėdėjau pas jį kambaryje ir pirmą kartą nusifotografavau portretinei nuotraukai. Kitą dieną gavau savo nuotrauką ir man Benas (toks to gotyčno vaikino vardas) pasakė, kad esu "angeliškai" graži. (aš vis dar tuo nuoširdžiausiai netikiu :D) Nuo to karto aš labai dažnai fotografavausi ir man Benas prisiekinėjo, kad jei labai stengsiuos, galiu tapti ui kokia garsi gražuolė (vis dar tuo totaliai netikiu :D). Fotografuodamasi aš supratau, kad aš iš tiesų nesu jokia kaliausė, kad esu patraukli ir net žavi, kad po susivėlusios ir nelabai tvarkingai besirengiančios mergaitės kauke slypi šis tas mielo. Pabandyti fotografijoje siekti kažko daugiau sutrukdė mano ūgis: aš vos 164cm. Bet man vis dar gera žinoti, kad net tada, kai aš buvau tik pilkas, bjaurusis ančiukas, manyje kažkas įžvelgė šį tą daugiau... Ir prieš tris metus aš pabandžiau dar kartą fotografuotis, mano didžiausiai nuostabai iš tos bandomosios fotosesijos yra viena nuotrauka, kurioje net sau aš labai labai graži.. bet dėja aš negaliu jos čia rodyti, nes toks mano susitarimas su Viliumi. Bet kai man būna labai negera, kai aš pasijaučiu bjauria ir apskurusia, aš pasižiūriu į tą nuotrauką ir vėl pasijaučiu gyva.
Nuotraukų tikrai nebus pasiklausykite atidžiai dainos ir suprasite kodėl. ;)



Šis dienoraščio įrašas gavosi kažkoks nerišlus bei padrikas. Tikiuos RagaNaite tikrai neįsižeis dėl to, nes pastarųjų dienų nuotaikos būnet tokios. Blaškausi tarp teigiamų bei neigiamų emocijų, kurios gimdo manyje piktį ant savęs pačios. Tai nėra blogai, nes kai pykstu ant savęs labai daug darbų padarau... einu klausytis muzikos, kurpti auskariukų ir maitintis gliukoze. Su pavasariu tuos, kas jo taip laukia.

P.S. Kas dar nesudalyvavo mano atiduotuvėse ir, jeigu Jums nepatiko šiandienos tema, tai prašom į jas užsukti ir parašti Jums patinkančią temą. ;)