Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-03-09

Kai sapnai aplanko ir juose eini gerti arbatos su tuo, ką norėtum pamiršti visiems laikams.

Šaindien beprotiškai graži diena. Rodos lango rėmas susilieja su dangumi. Jokių ribų tartum nebėra. Violetinės tulpės kelia galvas mėlynoje vazoje. Aš miegu padėjus galvą ant mėlynos pagalvės. O mano brangusis žiūri į mane mėlynomis akimis. Net mano visa šiandienos apranga persismelkusi mėlynumu. Mėlyna visur. Ir rodos nieko blogo mano gyvenime nėra, bet.. jie galėčiau atisisakyti, iš savo gyvenimo visiškai išmesčiau sapnus ir palikčiau tik tą malonumo jausmą, kai miegi tyliai, ramiai šalia mylimo vyro, o mano pašones dar ir mano katės apgula. Mano sapnuose mėlynumo labai mažai. Šiąnakt sapanavau savo praeitį ir dabar jaučiuosi lyg į širdį (vėl) įspirta. Lyg ir nieko blogo, bet skaudu prisiminti tai, ką būni pamiršus. Tada toks liūdnumas vėl atsiranda manyje. Tik šį kartą be pykčio. Ir galvoji, o kas būtų kitaip, jei... tiesiog bandau save įtikinti, kad be viso to skausmo nebūtų mano mėlynų dienų dabar. Kad nepatyrus viso to, nemokėčiau vertinti savo kasdienybės, visų tų paprastų akimirkų, kai guli su mylimu vyru mėlynoje lovoje ir tiesiog tyliai glostai jo plaukus.. arba tarkuoji bulves kugeliui ir šildai pieną, nes Jam taip skanu.. bet.. Atsikeli vieną rytą, o tas bjauriai nemalonus jausmas kirba ir tiek. Nepadeda niekas jo išvyti, nes prisimeni tai, kas buvo visai gražu.. ir tik dar skaudžiau pasidaro, nes to gražu visai nenori prisiminti. Nesinori ir nekęsti, bet ir gražu savo atmintyje nesinori turėti. Ir sapnuoti nenoriu. Visiškai. Juo labiau savo praeities dabarties kontekstuose. Kartais taip norėtųsi, kad būtų galima pažymėti nenorimus prisiminimus atmintyje ir juos tiesiog ištrinti. Bet širdis, kaip akmens luitas: jei ką jau įrėžei, tai labai jau sunku nutrinti. Išblukini truputį, bet vieną dieną, valydama dulkes randi ir sustingusi žiūri į tai, kas buvo bandyta naikinti. Ir prisimeni lapus, pirštines, batus, pirmus bei paskutinius pokalbius etc.. ir net bandant galvoti tik apie esatį, praeitis kišą savo bjaurią nosį ir viskas. Dar bandai tada pykti, bet to pykčio nebėra. Nebėra neapykantos. Tik liūdnumas. Ir sapnai. Juose nieko blogo nėra. Tik muzika bei arbata miniatiūrinėje virtuvėje, cigarečių dūmai plaukuose ir tyla... o tada atsibundi ir.. bandai vėl pamiršti... Nebenoriu nieko sapnuoti. Norėčiau atsigulti ir miegoti šalia svajojo Dabesų Žmogaus... ir prisiminti tik tai, kas išgyventa, kas patirta su juo. Kas buvo gera ir kas buvo ne taip šaunu. Net kiekviena nubraukta ašara ar trinktelėjimas durimis, kai supyksti, yra man brangūs, nes patirti su tuo, kas suteikia tą beprotiško saugumo jausmą, kas apgobia savo meile bei šiluma, kas mano pasaulį išdažo mėlynai. Bet net nežemiškai mėlynomis dienosmis vos atisibudus jauti tą beviltišką liūdnumo jausmą, kuris nenori niekur trauktis, kol jo bent truputį nepalaikysi paėmus ant rankų. Ir laikau... kartais norėtųsi sutikti ir paklausti kaip gyveni? nusišypsoti ir nueiti savo mėlynu tiltu atgal ant savo kalno.. tiesiog įsitikinant, kad manyje dar mažiau skaudulių bei pykčio yra likę...

Klausom, nes tai šiam momentui tinka:

11 komentarų:

  1. O gal reikėtų sutikti tą kažką ir paklausti "kaip gyveni?", nes galbūt dėl to ir neduoda ramybės tas liūdnumas, galbūt ir sapnuojasi viskas, nes kažkas dar neužbaigta anoje istorijoje. Na, aš nežinau situacijos,tiesiog sakau, ką įžvelgiau tarp eilučių. Mūsų pasąmonė nereali, ji gali priversti galvoti apie neįtikėtinus dalykus ne laikui ir ne vietoje, kaip sakoma. Atrodo, viskas gerai, o praeitis vis tiek braunasi. Bet gal nereikia jos vengti, bandyti specialiai pamiršti, nes, kaip ir labai gražiai aprašei, kad kas įrėžta į širdį, to neįmanoma ištrinti (ar bent ištrinti greitai).
    O sapnai, tai patys įdomiausi filmai, kuriuos galime pamatyti. Man patinka sapnuoti, tik dažniausiai niekada nepamenu, ką sapnavau. Įdomiausia man buvo, kai miegojau dieną ir sapnavau kažkokius siurrealistinius sapnus ir dargi kalbėjau per miegus (pora frazių ištariau, pabudusi žinojau, kad sapnavau, bet sapno turinio neatsiminiau iki tol, kol buvo tuo metu kambaryje buvęs žmogus man pasakė tuos žodžius, kuriuos ištariau per miegus. Ir iškart atsiminiau visą sapną. Be galo nustebau, kad užtenka tik "kodinės" frazės. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi mūsų smegenimis, kiek daug apie jas dar nežinome.

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, specailiai aš tikrai jo neieškosiu. :D Jokiais būdais. Net ir sutikus gali būt, kad liežuvis neapsiverstų pasisveikinti, o ir nusišypsoti išdidumas neleistų. Keisčiausia, kad pirmą kartą po tiekos metų aš gana paprastai ir be vidinio pykčio jį prisiminiau. Kaip draugą, o ne tokį žmogų, kuris man širdį gerokai atspardė. Nors ir draugas buvo gana prastas... :/ O toje istorijoje man trūksta atsiprašymo, tik tiek.. :? Bet, kaip pati rašai, mūsų smegenys keistas dalykas.. o be to man ir tos dienos, kai aš pajautrintai žvelgiu į pasaulį dabar kaip tik yra. :D
    Aš dažnai puikiai atsimenu sapnus, kartais net šneku per juos, būdavo, kad ir vaikščiodavau. Ir visų blogiausia, kad tie sapnai dažnai būna ne iš maloniųjų, o ir sapnuojant mano poilsis nebūna itin geras. Aš mieliau visai nesapnuočiau. Tai galėčiau išmainyti į laiką svajojant, fantazuojant apie tikrai malonius dalykus. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. tai ir nesakau,kad reikia būtinai susitikti, tiesiog tos mūsų smegenys, matyt, taip prigalvoja. Aš irgi dažnai pagalvoju apie įvairius žmones iš praeities laikų, bet kaip gyva su jais nesusitikčiau specialiai, o jei ir pamatau gatvėje, tai "nepažįstu", o jie manęs taip pat "nepažįsta" arba net nepastebi iš tikrųjų. AŠ manau, kad tau viską psisiminus, apsvarsčius ir paliūdėjus, galiausiai vis tiek turėjo pasidaryti lengviau. Tai gal toks ir buvo toks sapno tikslas :)Kad susidėlioti visus taškus ant i, nors ir nėra reikalo,bet, va, vis tai pasąmonei atrodo kitaip :)Juk kas buvo, tas pražuvo ir anie konkretūs įvykiai jau nebedaro įtakos tavo dabartiniam gyvenimui.
    Na, aš kai intensviai sapnuoju, tai irgi nepailsiu dažniausiai. Bet kitąsyk būna ir malonių sapnų, kuriuos nutraukia koks žadintuvas. Va, tada tai supykstu. O būna, kad jau kaip ir prabundi,bet dar sapnuoji atmerktomis akimis ir tik po kurio laiko susivoki, kad visgi esi realybėje,o ne sapne. Bet nepaisant to, man patinka sapnuoti ir atsiminti sapnus. O jei neatsimenu ar sapnavau, tai net ir nežinau, ar tikrai sapnavau, todėl man patinka sapnuoti, nors ne visada sapnai ir gražūs. O lunatikuot, tai niekada nelunatikavau, bent kiek man žinoma. :) O dėl svajonių, tai man atrodo,kad niekada nesvajoju. Arba gal neįvardinu tam tikrų minčių kaip svajonių. Nežinau, pagalvoju, kad būtų gerai, jei nutiktų taip ar kitaip. Tai ar čia svajonės jau? :) Nes aš tai nežinau, kokios jos turi būti.:)

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš daug žmonių gatvėse "nebepažįstu" ir net neoriu iš naujo susipažinti. :) O paliūdėjau paliūdėjau, pagalvojua tvarkydama namus ir grįžus mano vyrui viskas dingo.. ir geriau pasidarė, ir liūdėt nebesinori. :] Taškai ant i toj istorijoj jau seniai sudėlioti, ir jau niekas iš tos "pusės" man gyvenimo kitaip nebepasuktų, gal dėl to kartais ir nebejaučiu to pykčio, kuris buvo dar ilgą laiką po pačios "pabaigos".
    Man svajonės yra toks, kurios ne tik toks, kurios "būtū gerai, kad išsipildytų", bet ir tos, apie kurias malonu galvoti, bet žinai, kad tikrai, jokiais būdais neišsipildys. O jei ir taptų realias dalykais, tai nežinočiau ką daryti su tuo. :} Svajonės man tarsi paskata vis dar tikėti pasakomis, burtais, stebuklais. Vaikiška, bet man tai labai patinka. :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. ooo, kaip istas irasas pataike i sirdi..as daar tokioj stadijoj, kai tik pykstu, uztenka pagalvoti ir jau sugadinta diena..o galvojasi daznai, nori to ar ne...prisimeni visokias smulkmenas, kurios smauge, o gazaus, nors irgi daug buta - neprisimeni, nes..nes manau, kad tai nesiskaito, jei zmogus galu gale dare - padare- pasake bloga..
    man irgi labiausiai truko, truksta ir visada truks atsiprasymo..paprasto pasakymo - atleisk, klydau, skaudinau, bet gailiuos...sakyta buvo, bet taip falsyvai..jauti, kada zmogus gailis, o kada sako, nes jam taip patogiau. pradejau nekest tokiu patogumo ieskanciu. grazu man skaityt apie tavo melyna gyvenima :) net mazuma baltai pavydu, noris tiket, kad ir manes kazkas grazaus laukia, bet..lb bijau tiesiog uzstrigti tam pyktyje

    AtsakytiPanaikinti
  6. jurajura, man nustoti pykti prireikė beveik penkių metų. Aišku to piktumo bei nusivylimo žmogumi liko ir aš jam jokių simpatijų niekada ir jokiais būdais negalėsiu jausti, bet pykti nebepykstu. Manau, kad patirti blogi dalykai pamažu grindžia kelia į mūsų nuostabius mėlynus (kiekvienam savo spalva) gyvenimus. O atsiprašymai tik dar praskaidrintų mano gyvenimą, kuriuo nelabai galiu skūstis. O pyktį patariu išvaikščioti: man tai labai padėjo. Visada supykus daug vaikštau - einu einu, kol mintis pradeda skaidrėti. Taip eidama ir skiadrindama savo mintis sutikau savo gyvenimo meilę. :] Ir tu pabandyk - gal padės. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Dabar kaip tik skaitau K. G. Jungo "Žvelgiant į pasąmonę", tai ten yra daug įdomių minčių apie sapnus. Jei, kada turėsi laiko ir noro, rekomenduoju paskaitinėti. Ten rašo, kad sapnuoti yra nieko blogo, o sapnai gali daug pasakyti apie žmogų, bet jie visi yra užkoduoti simboliais. Gi, pvz, ir sapnuoti, kad keli vestuves dar nereiškia, kad ištekėsi iš tikrųjų, ar kad reikia ištekėti.

    Vaida.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Skaičiau aš nemažai Jungo veikalų ir šiaip juo domėjausi, bet man vis vien sapnų pasaulis neatrodo patrauklus. Nenoriu gilintis į tai, ką mano pasamonė man bando pasakyti. Mano mintys ir taip pakankamai susivėlę. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  9. man tai kursiniui reikia skaityt, tai nori nenori tenka gilintis :). O šiaip, kai nieko ta tema per daug nežinojau iki šiol, tai visai įdomu paskaityt. I dar r supratau, kad Froido mokslas daugeliu atžvilgiu yra visai nieko gero.
    Man tai patinka apskritai gilintis į viską, o viskas kas susiję su pasąmone apskritai yra labai paslaptinga ir įdomu. Tai manau, kad reikia gilintis ir į ją, gal, jei gilintumeisi ir tu "atsiveltų" tavo mintys. Nors žinoma, tai labai sunku, ir turbūt reikia metų metus į tai gilintis.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Mano mintys suveltos, nes aš domėjausi filosofija, simbolizmu ir visais mintis bei pasąmonę sujaukiančiais dalykais. Gyvenimas kur kas gražesnis, nei tuose veikaluose rašoma. Aš nenoriu suprasti kodėl aš gyvenu, aš noriu gyventi. Man paprasta nagrinėti filosofines knygas, bet aš nebenoriu jų skaityti ir dabar tai darau, kai man už tai moka. :) Dažnai aš net savo rašomus tekstus nebenoriu rašyti sąmonės srautu, nes tai vėl jauktų mano mintis. O jei ir rašau taip, tai tik tada, kai mano mintys skaidrios būna. Po gerų dešimties metų gilinimosi į filosofiją, aš supratau, akd ne mintys, o darbai svarbūs, todėl nebenoriu jokiais būdais studijuoti humanitarinių ar panašių mokslų, kurie nieko doro neišmokina. Kalbos bie jų nagrinėjimas neiko gero neduoda, nes tai visada visada lieka tik kalbomis. Pasaulio nepadarysi gražesniu vien tik maldamas liežuviu, tam reikai jėgų, noro, atkaklumo ir daug daug rankų darbo, kad bent truputį papuoštum, kad ir tik savo nuosavą pasaulėlį. Ir filosofija, simbolizmas etc tikrai nėra sunkūs, jei tik skaitai atidžiai. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Na, taip, daugeliu atveju tu esi teisi. Aš niekada nesuprasdavau, koks tikslas (pvz. mokykloje) nagrinėti literatūros kūrinius, štai kalbos nagrinėjimas man neatrodo toks beprasmis, bet literatūra rašoma ne tam, kad ją skersai išilgai reikia nagrinėti. Aš suprantu reikia ten skirti literatūros rūšis, žanrus, sroves ir etc, bet gilintis kodėl nors rašytojas parašė vienaip ar kitaip, tai man yra nesąmonė, gi toks grynai teoriškai išnarstytas kūrinys praranda savo kaip meninio kūrinio esmę. Literatūros kritiko darbas, mano galva, yra vienas absurdiškiausių.
    Na, taip, tiesiog gyventi yra paprasčiau, nei gilintis į kiekvieną žingsnį, pritariu tai minčiai. Bet aš kol kas dar pasigilinsiu, nes tiesiog negaliu kitaip, man pirmiausia reikia suprasti, o tik paskiau jau galiu daryti. Šituo jau seniai įsitikinau. Tiesiog kiekvienas gyvena pagal jam priimtiną modelį.
    Taip taip, ne kalbomis tikim, o darbais. Bet aš kai nemoku jokių amatų, o tikslieji mokslai man niekada nepatiko (jų ir nesupratau), tai mokausi humanitarinius. Bet po studijų universitete suvokiau, kad ne konkrečiai humanitariniai mokslai nieko gero neišmokina, o apskritai universitetas. Nes gi ten viena teorija. O kas yra teorija? O gi tos kalbos, kurios nepadaro pasaulio gražesniu. Štai kokiose kolegijose mokymas daugiausia paremtas ne teorija, o praktika. Bet kažkaip seniau neatradau jose jokios studijų programos, kuri man patiktų. Gal dabar daryčiau jau kitaip... Na, gal kada ir padarysiu, kai turėsiu pinigų dar vienerioms studijoms.
    Filosofijos paskaitų buvo universitete, bet man dauguma dalykų filosofijoje pasirodė tik pilstymas iš tuščio į kiaurą.
    Žiūrint, apie kokį simbolizmą kalbame. Jei sakai, kad tai nesunku. Jei tarkim simbolizmas literatūroje, tai nėra labai sunku, bet jei kalbame apie sapnus, tada jau nėra viskas taip lengva (o sapnininkai tai yra absurdas, nes pvz. sapnuose vienas simbolis man gali reikšti vieną, o tau - visai ką kitą.

    Vaida.

    AtsakytiPanaikinti