Histerikės sapalionės.

Rankos tiesiog isteriškai dreba. Pykina. Norisi miego, bet smegenys reikalauja veiklos. Norisi gauti galą. Ir vėl kažkur manyje dilgteli skausminga tiesa: nx aš čia esu. Purtausi nuo minties apie grįžimą atgal, bet jau dvi savaitės, kai aš nė kiek nepasistūmėjau į priekį. Negalima. Reikia būti ramiai ir laukti išganingosios manos iš nužydrėjusio dangaus. Dievas nėra gėjus. Jis tik šiaip moteris, kuri žeminasi prieš vyrus. Nors atvirai pasakius, kiekvieną kartą, kai einu pro altorių mintyse parodau vidurinį pirštą ir pasinčiu TAI nachiort. Taip, tai mažvaikiška, bet kitaip negaliu. Jis/Ji man tiek daug gero atseikėjo per mano dvidešimt metų, kad gali springti nuostabybiškom akimirkom pusę savo gyvenimo ir nesuprasti kas darosi aplinkui. Dėjau ant pasaulio. Pasisiūsiu ir padėsiu. O man kas: aš gi psichinė, kuriai galiausiai nutrūko plonytis volframo siūlelis, rišęs ją su realybe. Norėčiau bent vieną dieną praleisti kaip tik aš noriu. Nepamenu tokios dienos. Visada reikėjo taikytis prie kokio nors kitų užsigeidimo, noro ar šiaip fantazijų, apie kurias mes čia nekalbėsime. Totaliai užkniso. Viskas. Taškas. Ir vis vien aš sėdžiu ant kėdės, bet neeinu gyventi. O kodėl, paklausite, smalsieji mano skaitytojai? O todėl, mano brangiausieji, kad turiu klausyti kitų, kad yra sušiktos taisyklės ir dar begalės kitų kliūčių, dėl kuriu aš ir atsisėdau ant šitos kėdės. Trumpam pakylam, pašokinėjam aplinkui ir vėl prisėdam. Šokinėjimas skirtas pramankštinti stingstančius raumenis, kad jie visai neatrofuotųsi. Ant mano stalo pusės guli runos. Kas iš to? Aš jomis nebesinaudoju labai ilgą laiką. Kaip ir kortomis. Ir iš rankos nebeburiu. Nebenoriu žinoti. Nebereikia. Šitiek metų pastangų išmokti ir pajausti nueina velniop, nes man pasidarė nebeįdomu. Gaišatis. Mes visi gaištame laiką bandydami išsunkti iš savęs bent lašelį malonumo ar, ne duok die, naudos. Ir vėl artinasi nuostabiai žavingas isterijos priepuolis, palydimas totaliai idealia akcijas, pavadinimu „Apvemkim pasaulį“ (aišku galime apsiriboti ir „Apvenkim Kauną“, bet kadangi esu maksimalistė, pasirinkau pirmąjį variantą.). Šiaip patarimas iš šalies, kai aš būnu pikta ar ko nors negaunu, geriau man nesirodyti akyse, nes papjausiu su pirmu pasitaikiusiu aštresniu daiktu (ką tik suvokiau, kodėl mane psichine vadina.). išmintingasis falo garbintojas apie tokias kaip aš rašė. Jis per daug jausmams pasiduodančias moteris vadino Histerikėm (lietuviškai šnekant: isterikėm). Na, gerai. Man ši diagnozė visai priimtina. Ir net garbinga, nes histerija sirgdavo tik aristokratiško kraujo turinčios merginos, mat jos „galėjau sau leisti“ būti išlepintom, trapiom būtybėm, kurios kelia triukšmą dėl nieko. Kartą skaičiau knygą, kurios nei pavadinimo, nei autoriaus nepamenu, bet žinau, kad ta knyga buvo apie anglų gydytoją, kuris knygos pabaigoje, kai palaidoja žmoną, pamato į citadeles panašius debesis (kaip gražu ir romantiška.. vimt....), jis labai įdomiai gydė isterija sergančia mergina: ji paprasčiausiai gaudavo gerą antausį ir atsigaudavo. Mano ligos forma daug sunkesnė, todėl jei trenksit man per veidą gausit atgal. Ayj... baltos lankos, juodos avys. Tarkim. Aš tiesiog norėčiau išnykti iš čia. Kokiems metams trenkti viską ir išvažiuoti. Pailsėčiau nuo visko. Apie mane sužinotumėt tik iš nesuprantamų mano rašliavų. O gal ir nieko nesužinotumėt. Et... neverta svarstyti. Ir vėl tas isteriškas noras apsiverkti. Maniau, kad jis jau pabėgo, bet jis tik palakstė ir grįžo tarsi ištikimas šuo pas savo šeimininką. Čia mes negalime pritaikyti Brisiaus galo scenarijaus, nes per daug gajus tas daiktas yra... o ir aš nesu Terminatorius. Kas man teliko, sėdžiu, virstu į storėjančia daržovę, kuri netrukus eis vemti, nes visą savaitę valgė ir valgė... ai, dar pamiršau paminėti: miegojo ir miegojo... ir dabar dar eis miegot, bet tai jau ne jūsų reikalas, mano meilieji skaitytojai. Visų gyvenimai yra daugiau ar mažiau sušikti. Maniškis ne išimtis.