Kai vienatvė padaro savo.

Šeštadienio popietė. Aš ir vėl sėdžiu namuose viena, tik katės palaiko man kompaniją. Mano brangusis stengiasi dėl mūsų geresnio gyvenimo. Jo ir rytoj nebus. Jis grįžta pavalgyti ir pamiegoti. Ir bėga toliau. Aš jam gyvenimą galiu palengvint tik šokoladu bei bučiniu prieš miegą. Jis dirba, o aš klausausi ūžiančios skalbimo mašinos, uostau raugintų kopūstų kvapą, pasklidusį namuose, ir žiūriu kaip sninga mažutėmis sniagutėmis. Žiema sugrįžo. Jos sugrįžimą paliūdija ir karštutėliai radiatoriai. Namie nėra šalta, bet aš vis vien kas rytą velkuosi šilčiausią megztinį, kurį tik randu savo spintoje. Sniegas už lango tartum įpareigoja tai daryti. Aš myliu žiemą, bet jau pradedu ilgėtis vasaros, bei tų milžiniškų puokščių gėlių, kurias galiu parsitįsti iš tėvų daržo... Mano gimtadieninės gėlės pradėjo vysti. Aš skabau  jų žiedus ir dedu į pintinėlę, kad išdžiūtų. Tada gėlių džiuvėsius kišu į stiklainius ir nešu į tualetą. Draugai sako, kad pas mus tualetas labai jaukus, nes ten pilna džiovintų gėlių koncervų, puokščių ir kabo Klimto Bučinys. Dar seniau tualete laikydavau ir mokslinį komunizmą bei vokiškos moderniosios poezijos knygelę, bet po nelaimės, kai Vilius per kraustymąsi pametė daugiau nei trečdalį mano turimų knygų, jų nebegaliu ten padėti... gaila man pamestų daiktų. Kiekvieną aš prisimenu ir man širdį taip suskausta. Aš iš tų, kuriosm patinka turėti daiktus. Ir iš tų, kurios nepripažįsta naturalaus grožio. Ironiška, nes aš sėdžiu nepasidažius ir nesusišukavus. Kai baigsiu rašyti savo sapaliones, kurių niekas neskaitys, eisiu aprišti savo galvą šilkine skarute ir nubrėšiu dvi plonutes linijas ant apatinių vokų. Tiek užteks, kad būčiau ne tokia pilka šiandieną. Bet juk pilka irgi spalva. Ne mano mėgiamiausia, bet spalva. Kai man būna gera nuotaika, aš ryškiai pasidažau, tartum primindama sau tas diena, kai svėriau 10kg mažiau, rengiausi vaikiškai mažais draužiais ir kas dieną buvau vadinama gražuole. Dabar aš tiesiog miela namų šeimininkė, su didelėm ambicijom dėl artimiausios ateities. Dabar esu graži tik savo nuosavam vyrui. O sau? Nesu sau graži, kai man tenka sėdėti namie ir bandyti prisiversti eiti iškuopti namus, kad tik šie būtų idealiai švarūs. Juk idealų nebūna... tad jei aš paliksiu, nenuvalytą viršutinę lentyną, kurios niekaip nepasiekiu, net pasilipėjus ant kėdės, tai bus viskas pagal visus gyvenimo dėsniu. Idealų juk tikrai nebūna. Kaip ir stebuklų, krentančių tiesiai iš dangaus. Viskas vienaip ar kitaip yra tik logiški mūsų veiksmų padariniai. Tad jei aš labai pasitengsiu, tai šiam vakarui turėsim nuostabią, gurmanišką picą bei burnoje tirpstantį karamelinį desertą, beveik idealiai sutvarkytus namus, grįžus Viliui ateis draugai ir mes žaisim uno, kalbėsim apie draugų vestuves bei kaip norisi, bet negalim dar turėti vaikų... bet bus tikrai smagus vakaras.. o rytoj aš ir vėl sėdėsiu viena savo namuose, nepasidažius, susivėlus bei įsisupus į savo didijį, mėlinąjį megstinį, katės tingiai snaus ant mano kelių, nes joms atrodo, kad tai tinkamiausia vieta miegoti, ir bus tik dar vienas labai eilinis sekamdienis, tik šį sekmadienį niekam aš nekepsiu kiaušinienės ir nevirsiu kavos, kurią visada Vilius geria savaitgaliais, nes jis tiesiog labai stengiasi dėl mūsų patogesnio gyvenimo. Aš pusryčiaudama patikrinsiu savo elektroninį paštą, peržvelgsiu savo dienoraščio statistiką ir su dideliu nusivylimu pasitrauksiu nuo kompiuterio, nes niekam čia neįdomu nei mano rašymai, nei atiduotuvės, nei mano noras bendrauti... juk dažniausiai skaitomi dienoraščiai būna tik tų žmonių, kuriuos ir taip gerai gyvenime pažįstame, kurie yra draugai, kurie perka krūvas naujų drabužių ir juos demonstruoja plačiajai visuomenei. O aš nesu nei graži, nei stilinga, nei turiu gerą fotoaparatą, kad visą savo gyvenimo grožį nufotografuočiau ir parodyčiau čia, o ir pietum aš valgau ne prašmatnias, lengvas salotas, bet riebius raugintos kopūstus ir užsigeriu arbata, kurią man termose palieka kas ryta mano mylimasis. Gyvenimas nevisada būna toks, kokio norisi. Bet vis dėlto tai yra visiškai nesuvaidintas mūsų gyvenimas.
Na, o pabaigai truputis mano praeities. Va, tokią mane įsimylėjo tada dar būsimas mano vyras: pliką, pilką ir nuo viso pasaulio pavargusią. Už tai jam esu labai dėkinga.