Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-02-19

Kai vienatvė padaro savo.

Šeštadienio popietė. Aš ir vėl sėdžiu namuose viena, tik katės palaiko man kompaniją. Mano brangusis stengiasi dėl mūsų geresnio gyvenimo. Jo ir rytoj nebus. Jis grįžta pavalgyti ir pamiegoti. Ir bėga toliau. Aš jam gyvenimą galiu palengvint tik šokoladu bei bučiniu prieš miegą. Jis dirba, o aš klausausi ūžiančios skalbimo mašinos, uostau raugintų kopūstų kvapą, pasklidusį namuose, ir žiūriu kaip sninga mažutėmis sniagutėmis. Žiema sugrįžo. Jos sugrįžimą paliūdija ir karštutėliai radiatoriai. Namie nėra šalta, bet aš vis vien kas rytą velkuosi šilčiausią megztinį, kurį tik randu savo spintoje. Sniegas už lango tartum įpareigoja tai daryti. Aš myliu žiemą, bet jau pradedu ilgėtis vasaros, bei tų milžiniškų puokščių gėlių, kurias galiu parsitįsti iš tėvų daržo... Mano gimtadieninės gėlės pradėjo vysti. Aš skabau  jų žiedus ir dedu į pintinėlę, kad išdžiūtų. Tada gėlių džiuvėsius kišu į stiklainius ir nešu į tualetą. Draugai sako, kad pas mus tualetas labai jaukus, nes ten pilna džiovintų gėlių koncervų, puokščių ir kabo Klimto Bučinys. Dar seniau tualete laikydavau ir mokslinį komunizmą bei vokiškos moderniosios poezijos knygelę, bet po nelaimės, kai Vilius per kraustymąsi pametė daugiau nei trečdalį mano turimų knygų, jų nebegaliu ten padėti... gaila man pamestų daiktų. Kiekvieną aš prisimenu ir man širdį taip suskausta. Aš iš tų, kuriosm patinka turėti daiktus. Ir iš tų, kurios nepripažįsta naturalaus grožio. Ironiška, nes aš sėdžiu nepasidažius ir nesusišukavus. Kai baigsiu rašyti savo sapaliones, kurių niekas neskaitys, eisiu aprišti savo galvą šilkine skarute ir nubrėšiu dvi plonutes linijas ant apatinių vokų. Tiek užteks, kad būčiau ne tokia pilka šiandieną. Bet juk pilka irgi spalva. Ne mano mėgiamiausia, bet spalva. Kai man būna gera nuotaika, aš ryškiai pasidažau, tartum primindama sau tas diena, kai svėriau 10kg mažiau, rengiausi vaikiškai mažais draužiais ir kas dieną buvau vadinama gražuole. Dabar aš tiesiog miela namų šeimininkė, su didelėm ambicijom dėl artimiausios ateities. Dabar esu graži tik savo nuosavam vyrui. O sau? Nesu sau graži, kai man tenka sėdėti namie ir bandyti prisiversti eiti iškuopti namus, kad tik šie būtų idealiai švarūs. Juk idealų nebūna... tad jei aš paliksiu, nenuvalytą viršutinę lentyną, kurios niekaip nepasiekiu, net pasilipėjus ant kėdės, tai bus viskas pagal visus gyvenimo dėsniu. Idealų juk tikrai nebūna. Kaip ir stebuklų, krentančių tiesiai iš dangaus. Viskas vienaip ar kitaip yra tik logiški mūsų veiksmų padariniai. Tad jei aš labai pasitengsiu, tai šiam vakarui turėsim nuostabią, gurmanišką picą bei burnoje tirpstantį karamelinį desertą, beveik idealiai sutvarkytus namus, grįžus Viliui ateis draugai ir mes žaisim uno, kalbėsim apie draugų vestuves bei kaip norisi, bet negalim dar turėti vaikų... bet bus tikrai smagus vakaras.. o rytoj aš ir vėl sėdėsiu viena savo namuose, nepasidažius, susivėlus bei įsisupus į savo didijį, mėlinąjį megstinį, katės tingiai snaus ant mano kelių, nes joms atrodo, kad tai tinkamiausia vieta miegoti, ir bus tik dar vienas labai eilinis sekamdienis, tik šį sekmadienį niekam aš nekepsiu kiaušinienės ir nevirsiu kavos, kurią visada Vilius geria savaitgaliais, nes jis tiesiog labai stengiasi dėl mūsų patogesnio gyvenimo. Aš pusryčiaudama patikrinsiu savo elektroninį paštą, peržvelgsiu savo dienoraščio statistiką ir su dideliu nusivylimu pasitrauksiu nuo kompiuterio, nes niekam čia neįdomu nei mano rašymai, nei atiduotuvės, nei mano noras bendrauti... juk dažniausiai skaitomi dienoraščiai būna tik tų žmonių, kuriuos ir taip gerai gyvenime pažįstame, kurie yra draugai, kurie perka krūvas naujų drabužių ir juos demonstruoja plačiajai visuomenei. O aš nesu nei graži, nei stilinga, nei turiu gerą fotoaparatą, kad visą savo gyvenimo grožį nufotografuočiau ir parodyčiau čia, o ir pietum aš valgau ne prašmatnias, lengvas salotas, bet riebius raugintos kopūstus ir užsigeriu arbata, kurią man termose palieka kas ryta mano mylimasis. Gyvenimas nevisada būna toks, kokio norisi. Bet vis dėlto tai yra visiškai nesuvaidintas mūsų gyvenimas.
Na, o pabaigai truputis mano praeities. Va, tokią mane įsimylėjo tada dar būsimas mano vyras: pliką, pilką ir nuo viso pasaulio pavargusią. Už tai jam esu labai dėkinga.

33 komentarai:

  1. Su šitu tavo įrašu ir savo dienomis galėčiau žaist surask dešimt skirtumų :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Yra kas skaito ;)
    Ir yra kam smagu skaityti :)

    Pamenu periodą kai tupėjau bute, žiūrėdavau į vieną tašką arba į monitorių, aplink kojas sukosi du maži labradorai, o mylimasis grįždavo vėlai vakarais, nes nemėgstamame darbe stengėsi uždirbti šeimos gerbūviui...
    Dabar tai praeitis :)
    Viena vakarą susėdom, pakalbėjom ir išdrįsom ;)
    Ir tik liūdim, kad kažkada sakėm, kad "negalim" dar turėti mažo žmogaus... Kai nusprendėm, kad "galim", nebegalim...
    Bet tikim ir tikėsim ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Esam, skaitom, neliūdėk. Nuotrauka labai graži, bet kur plaukučiai?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aurelija, mes irgi daugiau "negalim" nei "nenorim dabar dar" turėti savo mažučio. Bet tikimės, kad jei aš sustiprėsiu, tada ir galėsim. :)

    RagaNaite, su plaukais tada turėjau atisveikinti, čia grįžtant prie temos, kad aš kur kas silpnesnė nei atrodau. Nuotrauka trijų metų senumo. ;) O dabar plaukai yra, bet grasinu savo vyrui nusiskusti juos vėl, jei tik jis vėl nusikirps savuosius plaukus taip trumpai kaip kartą jau buvo nukirpęs. :D

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ei, esi įdomi, nuoširdi, labai graži ir protinga. Nenuvertink taip savęs. Turi nuostabų vyrą, gražuoles katukes, mėgstamų užsiėmimų, gražių minčių turi, iš kur tas nusivylimas. Ne visiems reikia krūvos naujų apdarų demonstravimo, ne visi to ieško virtualioj erdvėj. pakelk akis į debesis, mieloji ;) viskas yra žymiai geriau, nei dabar atrodo :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Viioleta, nusivylimas kyla iš to, kad net tada kai labai labai nori, negali nieko pakeisti. Kai sėdi namie, o vieninteliai tavo pašnekovai yra katės. Kai atsidarius spintą, eilinį sykį velkiesi tą patį megztinį, tą patį sijoną ir plaukus vėl susiriši į uodegėlę, nes jie nei šiokio nei tokio ilgio, pažvelgi į veidrodį ir pasijauti tokia pilka, kad net tada, kai plaukų visai neturėjau atrodžiau gražiau. Kad, kai mano mylimas vyras, grįžta namo, jis būna toks išsekęs, kad prisėdęs šalia, tiesiog pradeda snausti, nes protinis darbas+įtampa labai vargina.. kai jis nueina miegoti, vėl lieki viena.. ir taip diena iš dienos. Saivaitgalių laukiu, nes jie būna kitoki, bet tiek aš, tiek mano vyras, jų ilgai nebeturėsime. Bet jau toks gyvenimas: jis nėra toks, kokio norime. Todėl keliesi, tvarkaisi namus, gamini valgyt, kalbiesi su katėmis, neri, neri ir dar neri, o mano dienoraštis tartum vienintelis dalykas mane siejantis su pasauliu už mano namų sienų. Tada dažnai būna liūdna, kad niekas čia neužsuka, o aš ir nelabai turiu, ką gražaus čia parašyti..

    P.S. Ant mūsų vestuvinių žiedų yra parašyta "gyvenant ant debesies kraštelio"... tik dabar tas mūsų debesiukas truputį apsiniaukęs. :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Aušrut, aš irgi taip pat gyvenu, tik dar priedo net jei ir norėčiau - visi draugai ir šeima niekaip nepasiekiami lengvai.
    Bet esu optimistas.
    Mano blogas - mano tvirtovė:) Ten kuriu sau saulėtą pasaulį. Žiūriu mokaus iš kitų, jiems pavydžiu nemažai.
    Dar rezgu keistus planus apie ateitį, bet vis niekaip nedrįstu net pradėti..
    Eh.iš tiesų beviltiškumas kažkoks jei jau atvirai. Bet. Juk kaip sakoma - Visur gerai kur mūsų nėra"

    p.s. laukiu Kaziuko;)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Inga, kas iš to, kad su šeima atsisėdus, neturiu ką kalbėti, tik išklausau krūvą preikaištų, arba tiesiog patylim ir tiek.. draugai.. kaip jau esu minėjus, neturiu tik savo draugių...
    Taip, mano blogas - mano tvirtovė. Tik kartais norisi savo tvirtovėje ir paverkšlenti. :D Nieko čia blogo, kartais norėti išsirėkti į tylą ir sugiedoti visas lotyniškas giesmes, kurias tik moku, išrėkti visą mintinai žinoma DDT repertuarą kaimynams, o po to apraminus visas sukilusias emocijas eiti kurti šį bei tą gražaus ar preivartauti nuosavą fotoapatratą, kad šis bent kiek padoriau įamžintų mano virš šimto sukurtų auskarų. Jei jau nepadeda kaimynų šiurpinimas dainomis, tada einu pasiguosti į savo dienoraštį. :) Būan beviltiškų akimirkų (kartias net dienų), bet viskas praeina, nes kiekviena diena atneša kažką naujo ir aš visada tikiuosi, kad tas "naujas" bus tikrai geras dalykas. :)

    P.S. Ir aš laukiu Kaziuko. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Kiekvienas gyvas padaras yra patyręs apniukusių debesų laikus. Ir tikrai, viskas gerai. Amžinai taip nebus. Priežastis, kodėl turi dabar taip gyvent, žinai tik tu (jūs), bet iš patirties sakau - viską galima pakeisti. Kartais reikia palaukti, kartais reikia ryžtis, kartais spjauti į viską ;)
    Gyvenimas velniškai trumpas, tad mėgink vyti tuos apniukusius debesėlius tolyn ;) :)))
    Beje, fizinis krūvis labai padeda tokioms nuotaikoms. Jei kojos sveikos, lėk į lauką, nučiuožk nuo kokio kalno, nukask galų gale sniegą kieme - bus keleriopa nauda ;)))
    Laikykis, šypsokis, jau greit greit pavasaris ;)

    P.s. savam dienoraštyje galima daryt ką nori ;)
    P.p.s. Kaziuko laukiam ir mes ;) Laukiam savom kioskelyje ;) Jei ateisi ir prisistatysi - gausi dovanų :DDD

    AtsakytiPanaikinti
  10. Jei ką, man jau geriau. :D Buvo bloga diena, ryt bus tikrai gersnė. :)Mūsų gyvenime pokyčių reikia laukti, stengiantis juos paskubinti. :D
    O fizinio krūvio man visiškai negalima.. tik lėtai vaiščioti, lėtai važinėtis dviračiu, plaukioti (nors plaukti nemoku).. tai apsunkina mano gyvenimą, yapč kai norisi šokti iki nukritimo arba bėgioti. :)

    P.S. Kaziuko mugei dalyvausiu bei būtinai Jus irgi aplankysiu. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Skaito.
    Netyčia užklydau prieš porą dienų, paskaitinėjau, sužinojau apie negirdėtą man grupę ir "The Moon Band" šiuo metu klausau. :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas (būnų malonu, kad prisitatytumėt;), mano vyras TheMoonBand'e grojo. Bet dėl laiko trūkumo ir dar dėl tam tikrų ne itin malonių preižasčių, jam teko iš grupės išeit. Grupė nebloga, tik galėtų vokalas būt geresnis. :) It, tikėkimės, dėl pernelyg didelio noro "gyventi iš muzikos" grupė ne taps tik dar viena komrecinį rokelį grojančia grupe. :)

    AtsakytiPanaikinti
  13. Supratau, kur busi, kurioje vietoje? Nors ko čia klausiu, nežinau ką konkrečiai rodysi :))), neatpažinčiau, tad lauksim mes ;)

    Va va, matyt todėl tos prastos nuotaikos dar dažniau lanko kai negali labai aktyviai judėt...
    Lai viskas palengva vis gerėja ir gerėja...

    P.s. smagu, kad jautiesi geriau :)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Aurelija, aš dalyvausiu Kaziuko mugei Kaune. :) Vilniui tik susitiksiu su Inga ir Jumis. Na, nebent dar kas nors su manim susipažint norės, nes į Vilnių aš nosį įkišu tik kartą ar du per metus ir tai labai trumpam. :)
    Šiandienos mano didžiausias krūvis yra kočioti daug tešlos virtinukams, kaip man tai labai daug jėgų atimantis darbas. :D Bet kai atšylą būna lengviau, nes stengiuosi daug vaikščiot ir šiaip mudu su vyru stengiamės kuo dažniau kokioj nors kaimiškoj aplinkoj pabūti, šį tą naujo pamatyti, pajudėti. :)

    AtsakytiPanaikinti
  15. Tai iki pasimatymo ;)
    Tik kai ateisi, sakyk, kad atėjo Dreisena, man lengviau žmogiukus nickais ar kitais keistais būdais atsiminti :DDD
    O kurią dieną busi?

    P.s. rašyk naują įrašą greičiau, o tai ta vienatvė vis nuliūdina, čia užsukus :DDDD

    Viskas, einu dirbt

    AtsakytiPanaikinti
  16. Man rodos, jei niekas nepasikeis, būsiu penktadienį. Ir būtinai Dreisena prisistatysiu. ;)

    P.S. Įrašo likimas priklausys nuo to, kada savo virtinukų gaminimo maratoną įveiksiu. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  17. Skaito skaito, tik ne visada gal komentuoja :)Šiandien, atėjusi į šį blogą, apsidžiaugiau,kai radau keletą dar neskaitytų naujų įrašų.
    Žinok, aš irgi galima sakyti, esu šiokia tokia namų šeimininkė, tik deja šiuo metu niekaip negaliu gyventi kartu su savo žmogumi,nes nedirbu ir abu gyvenam ne tik,kad su tėvais, bet dar ir atskiruose miestuose.
    Ir gyvūnėlio jokio negaliu laikyti, nes tam prieštarauja šeimyniškiai. Turėjom kažkada šunį, bet jis buvo atiduotas,kai išvažiavau studijuoti. Iki šiol liūdžiu, nes šuneliui neseniai vėl teko pakeisti aplinką - antrasis šeimininkas, mano senelis, netikėtai mirė. Gaila,kad šuniuko negalėjau parsivežti vėl pas save.
    Tad, va, bent kai kuriais atžvilgiais esi tikrai laimingesnė už mane :). Bet suprantu, visiems būna blogų dienų ir nuotaikų. Kažkada aš taip pat turėjau blogą, kuriame irgi viską išliedavau, bet jau seniai jo neberašau. Galvojau kažkada pradėti vėl, bet kol kas dar tik "brandinu" šią mintį.
    Ir esi tikrai graži ir kūrybinga mergina, nesmerk taip savęs :)
    P.S. suprantu, ką reiškia, kai jauti,jog neturi nei vienos tikros draugės būtent tą akimirką,kai reikia. Aš irgi labai dažnai šitaip jaučiuosi.

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  18. Vaida, visada yra išeitis, kad galėtum būti su mylimu žmogum. Aš irgi nedirbu. Jau daugiau nei du metai. O ir kraustydamasi iš tėvų aš ir pinigų nelabai turėjau. Bet kraušičausi. Pasakiau vieną vaakrą mamai, kad ryt išsikraustau ir išsikrauščiau kitą dieną. Niekas nenumirė.
    Aš tikrai esu laiminga. Bet būna kartais sunku. Visiems būna. O va, jau kitą dieną būna geriau. :) O dienoraštis gerai: jei ne jis, nežinia kiek ta mano bloga nuotaika būtų išsilaikius. Dabar "paplepėjau" čia ir pagerėjo. Tieiosg pasiilgstu bendravimo. ;)
    Kaip jau esu minėjus, mano draugės yra mano vyro draugų antrosios pusės. Jei ne mano Viliaus draugai, tai aš irgi draugų neturėčiau.. na, tik savo brangiausiąjį. :)

    AtsakytiPanaikinti
  19. Kada nors šį gyvenimo tarpsnį prisiminsi kaip patį gražiausią, nors spintoj turėsi 50 megztinių ir nežinia kiek sijonų.
    Toks jau tas gyvenimas - svarbiausia kantriai išlaukt blogesnius laiko tarpus - jei išlauksi, skaityk, laimėjai, iki sekančio blogesnio etapio. :)

    AtsakytiPanaikinti
  20. Adai, aš ir dabar turiu bent jau 30megztinių, o sijonų galima priskaičiuoti iki 100vnt, bet.. čia toks posakis yra, kurį visi ir taip žino "neturiu ką pasirengti, bet ir į spintą niekas netelpa". :D Kai bloga nuotaika būna, tai ir visas pasaulis pasidaro daug blogesnis nei iš tiesų yra. Ir apsirengti tada neturi ką. Ir muzikos pasiklausyti tinkamos nerandi. O žmonės aplinkui atrodo toki svetimi. ;) Bet praeina sunki diena ir vėl viskas puoku. :)

    AtsakytiPanaikinti
  21. Pavasaris jau ne už kalnų, jau vos už savaitės. Įtariu, kad ne tik geografinis - ir visiems. :)
    Matai, užstrigau čia, kai pamačiau panašias nuotaikas į savas tam tikrais gyvenimo tarpais. :)

    AtsakytiPanaikinti
  22. Manau, kad po tokios padorios žiemos visiems prasideda su saulės tūkumu susijusi lengva depresija. :) tiesiog nereikia per daug pasiduoti neigiamiems jausmams, nes kitaip tikrai bus bogai. Jei jau norsisi paliūdėti, tai negalima to daryti ilgiau nei dvi dienas. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  23. nea, ne visada yra išeitis. Bent jau ne iškart ji yra. Nes aš žinau, kad kol nepradėsiu dirbti,nieko nebus. Nors ir kai jau dirbau, irgi nieko neišėjo, nes arba reikia abiems dirbti tame pačiame mieste,bet, kaip jau sakiau, jis yra iš kitur. O taip lengvai pradėti gyvenimą kažkur kitur ypač dabar yra sudėtinga. Tam reikia nemažai laiko, kad ir darbą susirasti. Tiesiog aš galiu važiuoti pas jį, bet nenoriu ten būti našta, o ir darbų ir šiaip veiklos ten nėra, nes ten mažas miestas. Idealiausia gyventi man būtų Vilniuje, deja, kol kas tai yra abiems per brangu. Tad tikriausiai kada nors reikės bandyti Kaune, kur ir gyvenu.

    O šiaip sutinku, tokia ilga žiema tikrai kelia slogias mintis. Ypač, kai visai neseniai buvo atšilę, o dabar ir vėl prisnigo naujai ir atšalo.

    Ir dar dėl draugų, tai jų yra, tik ne visada jie būna šalia,kai reikia :) O tada ir liūdniausia, bet vis tiek yra, tik gal ne visada juos įvertinam :)
    O be to, niekada nevėlu susirasti ir naujų. Aš per visus tuos blogus esu susiradusi draugių, bendraujam ir realybėjė :)

    Sėkmės tau :)

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  24. Patarčiau pradžiai susėsti kartu su mylimu žmogumi ir pasitarti ko jūs norit iš gyvenimo. Bet tai daryti be jokių logiškų svarstymų. Pradžia gali būti nežmoniškai sunki, bet turit tėvus, kurie padės, o ir patiems bus didesnė paskata daugiau stengtis, kai būsit kartu. Nes žinokit, kad kartojamas "kada nors" reiškai niekad. Su mylinu žmogum galima gyventi ir kartoninėj dėžėj, dalinantis duonos kriaukšlę ir tai bus didžiausia laimė, nes būsit kartu. Atskirai viskas atrodo beviltiška. Mano lūdni rašymai visada atsiranda, kai aš nebūnu su savo Viliumi.:)
    Man sunku susibendrauti su naujais žmonėm, nes nenorėdama įkyrėti ir laikydamasi atsargaus atstumo aš dažnai žmones atbaidau nuo savęs. Aš neikada pirma nekviečiu susitikti, neparašau žinutės paklausdama kipa sekas,o ir apsikabinti nesu labai linkus, kalbu dažnai atžagariaim kiek savanaudiškia, tia primas įspūdis apie mane dažnai būna ne koks. :/ Na, gal vieną dieną į savo gimtadienį ar Kalėdų vakarėlį turėsiu galimybę ir savo draugių pasikviesti, bet dabar tam tikrai reikai laiko. :)

    Tikria didelis ačiū, kad lankotės. :)

    AtsakytiPanaikinti
  25. O žinai, man labai patinka tai, kaip tu žiūri į gyvenimą su mylimu žmogum. Mums patiems buvo nedrąsu pradėti gyventi kartu, bet dabar kasdien džiaugiuosi, kad pareinu į "savus" namus. Nors kai gyvenom atskirai, turėjom daugiau pinigų, galimybių keliauti ir pan., taip begalę kartų geriau :).

    AtsakytiPanaikinti
  26. Kai būni kartu su mylimuoju ir tie rūpesčiai atrodo kitaip. Aš su savo Viliumi gyvenu dviem mėnesiais ilgiau nei mudu pradėjom draugauti. Mes susitikinėdavom mūsų mažytėj virtuvėj, gamindavomės kartu valgyt, kinotetru buvo kurio nors kambarys, o eidavom pasivaikščioti į merkurijaus media pirkti koncervuotų pupelių... šiandien yra lygiai trys metai, kai mudu esam pora, o atrodo, akd gera dešimtmetį kartu nugyvenom. Jei meilė tikra ji viską įveikia. tereikia tuo tikėti. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  27. o mes jau ketvirti metai pora, ir kol kas jokių permainų... tai va, ir bijau, kad tas "kada nors" iš tikrųjų ir yra niekad...

    V.

    AtsakytiPanaikinti
  28. Reikia griežta imti viską į savo rankas ir niekada nepasiduoti, jei labai nori. O turiu nuojautą, kad labai nori. Gyvenimas per trumpas, akd viską atidėliotum. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  29. Turbūt tas rašymas "kodėl manęs niekas neskaito, koks mano gyvenimas buitiškas, pilkas ir liūdnas" ir neskatina žmonių skaityti. Taip sakant, reikia mokėti "save parduoti", patraukliai save pateikti. Aišku, taip daryti ne visi mokame (nemoku ir aš), nebūtina tą ir daryti, bet tuomet, galbūt, iš savo dienoraščio ir nereikėtų tikėtis daugiau nei iš paprasto dienoraščio... :) Reikia šiek tiek daugiau pozityvumo, juk esi patraukli nuoširdi asmenybė, tavo užrašuose galima atpažinti savęs gabaliuką, net būtų įdomu susipažinti :)

    AtsakytiPanaikinti
  30. Taip mano gyvenimas gana buitiškas, gana paprastas. Taip, man dažnai norisi rėkti į tylą, nes aš joje beveik visą laiką gyvenu. Taip man liūdna. Bet argi ne visų mūsų gyvenimai yra toki? Aš nesiruošiu savo dienoraščio "pardavinėti". Net nesitikiu būti atpažinta gatvėj (taip seniau buvo, kai aš rašiau ne buitiškai ir "slėpiausi" po kitu slapyvardžiu). Man liūdna, kad žmonės bloguose ieško kažko ypatingo, nežemiško, o tai kas realu nenori skaityti. Man daug mieliai pačiai skaityti žemiškų žmonių mintis... o kitų tik nuotrauaks peržiūriu. Aš reali mergina/moteris, kuri po tikrai melodramos verto gyvenimo, susidūrė su realybe. Čia aš apie ją ir rašau. Vienintelis bandymas pritraukti skaitytojų yra mano atiduotuvės, bet, net tu Juste, kuri man pataria daryti labiau patrauklų dienoraštį, ne jose komentarą rašai, o po įrašu, kuris gimė iš labai liūdų dienų maratono. Kažkodėl žmonės pirmiausia pamato tai, kas buvo liūdna, kas prislegia ar kas buvo negera, bet nei vienas net nepažvelgiat į pirmiausia į tai, kas yra gera.

    Manau, kad aš tikrai daug daugiau teigiamų dalykų čia parašau, nei neigiamų, bet šis įrašas, tuo taps pačiu populiariausiu pagal peržvalgą, nors jis iš tiesų liūdnas. Tai nėra labai malonu. :/

    AtsakytiPanaikinti
  31. Matyt, kiekvienas iš tų pačių dalykų tikimės skirtingo - aš, pvz, turėdama laiko, bloguose ieškau įkvėpimo, tiek vizualinio, tiek minčių pozityvumo gyvenimui, lygiai taip pat su filmais - malonu matyti gražesnį gyvenimą :)

    Taip, tikrai, pakomentavau po liūdnu įrašu - turbūt mane patraukė tai, jog ne pirmame įraše jačiasi tokia gaida :(. Liūdna. Mačiau atiduotuves, bet nesu didelė papuošalų nešiotoja, tad nusprendžiau palikti daugiau galimybių tiems, kas tikrai įvertintų šitą gražų "give away" :)

    AtsakytiPanaikinti
  32. Kaip jau rašiau viename iš kometarų, kai nesugebu liūdesio, tiksliau ilgesio, išlieti namuose, tai "ateinu" čia pasiguosti. Kad ir šį vakarą, man negera ir sėdžiu, svarstau ar man užrašyti savo mintis ar ir vėl pasilaikyti jas sau. Įrašo pavadinimas visiškai tą liūdnumo priežastį ir parodo. Visi žmonės likę vieni yra linkę nulįsti į tuos minčių kampelius, kur to optimizmo būna labai mažai. O aš iš prigimties esu linkus į liūdną savianalizę. :)

    AtsakytiPanaikinti
  33. o man cia labai grazi tavo foto, o ir irasai labai labai tinkami patinkami. paprasti zmones ir ju gyvenimas ir daro pasauli grazu, skuduru kruva ir blizgantis, kad ir blogo fonas dar nereiskia, kad ir gyvenimas tu zmoniu geras, grazus..nereik fako, mes nuo to pavarge, kuo daugiau tikrumo tuo smagiau

    AtsakytiPanaikinti