Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-03-02

Jūsų temos: Įkvėpimas.

Aš žinau, kad Jums jau pabodo skaityti mano liūdnus balškymusis tarp dabarties ir praeities. Man pabodo apie juos rašyti bei apie juos galvoti... Pastarosios dienos man yra labai labai sunkios. Turputį sirguliuoju, todėl tenka maitintis tik mažomis ryžių be nieko porcijytėmis bei arbata. Organizmas nepriima nieko kito. Bet šįryt jaučiuosi daug geriau ir pradėjau ieškoti įkvėpimo, kad galėčiau ne tik savo uogytes-auskariukus toliau daryti, bet ir šį tą daugiau (aišku dar reikėtų užbaigti ir jau pradėtus darbus, bet... visi mes kartais mėgstam atidėlioti :}).
Apie įkvėpimą man patarė rašyti tiek Inga iš Madingos, tiek Ieva. Man tai tikrai sudėtinga tema rašyti, nes aš niekada per daug apie savo įkvėpimo šaltinius negalvoju.

Kasdien aš peržiūrių daugybę dienoraščių, kurie yra apie rankdarbius, dizainą, maista ir gyvenimą. Juos visus  galite rasti mano dienoraščio skyrelyje Mano kasdieniai skaitiniai. Aš atsibudus ryte visada pamaitinu savo katytes, užsikaičiu arbatos, susirandu ką pakramtyti, nes sočių pusryčių aš dažniausiai niekada nevalgau, ir einu skaityti, ką kas naujo parašė. Skaitydama, žiūrinėdama (nes kai kurių tik nuotraukas peržiūrių) dienoraščius aš dažnai išsisaugau vieną kitą man patikusį paveikslėlį, kuriais aš dalinuosi su savo teta, kuri gyvena, kad ir Kauno pakraštyje, bet deja negali turėti interneto, tai aš jai prirankioju įdomesnių baldų paveiksliukų, kad ši turėtų naujų įkvėpimų juos gaminat. Kartai man patinkančių dalykėlių idėjos būna tokios šaunios, kad aš labai užsimanau tokį daiktą turėti, bet nuo mano piniginės galima dažnai voratinklius valyti, todėl aš bandau jį tiesiog pasigaminti (bet tai darau tik savo malonumui bei poreikiui turėti patenkinti ir jokiu būdu kopijuodama kitų žmonių darbus nebandau prastumti kaip savo sugalvotų). Kai einu kurpti savo papuošaliukų dažnai tai darau tiesiog instinktyviai, todėl jų išvaizdda, spalvų deriniai priklauso nuo mano tos dienos nuotaikos. Aišku man dažnai tenka suvaržyti savo idėjas, nes mano turimų preimonių būna per maža joms įgyvendinti, todėl per visu šiuos tris rankdarbiavimo metus išmokau šį bei tą padaryti ir iš visiško nieko. Iš nieko aš dažnai gaminu ne tik savo rankdarbius, bet ir ruošiu mūsų kasdienius patiekalus, todėl kartais šaipausi ir pačios savęs ir vadinu save taupuke suvalkiete. Man maisto ruošimo procesas yra toks pat stebuklingas kaip ir muzikos kūrimas ar tinklelio įnėrimas į lankelį (kai pamatysit mano auskarus, suprasit ką turiu omenyje ;). Virtuvėje aš taip pat ieškau to paties įkvėpimo, kaip ir sėdėdama prie savo rankdarbių stalo. Jei man nėra nuotaikos arba, tiksliau, aš tą dieną būnu suirzus tartum širšė, man geriau tiesiog eiti ir nusipirkti kokį gražų daiktą (man apsipirkinėjimas ramina sukilusias blogas emocijas) arba pažiūrėti kokį vieną iš mylimų serijalų (ką aš dažniausiai ir darau). Dar būna dienų, kai aš pykstu ant savęs. Tai būna dienos, kai užpykus ant savęs aš iššveičiu namus, prigaminu daugybę skanėstų, pradedu rašyti savo dienoraštį ir dar spėju ne tik kažkurį iš pradėtų megztinukų įpusėt, bet ir sugalvoti kokių nors naujų papuošalų idėjų. Kartais pykti ant savęs yra labai labai naudinga. :) Tokiomis dienomis aš prisimenu visas pasaulio spalvas, kurios mane įkvepia. Myliu spalvas. Myliu neįprastus jų derinius. Myliu neįprastas formas, tekstūras, raštus. Myliu nenatūralumą, perkrautai neįprastą grožį. Ir nors į mane pasižiūrėjus taip neatrodo, myliu tą ekstravagantišką menišką moteriškumą, kuriuo kartais spinduliuoja žmonės (gaila, kad Lietuvoje jų taip maža). Man patinka gaminti didelius, keistus papuošalus, su neįpratais spalvų deriniais. Aš labai žaviuosi Peru, Indijos, Korėjos, Kinijos, Japonijos ir šiaip rytiečių bei pietiečių tradicinėmis aprangomis bei jų papuošalais. Man tai tikra atgaiva nuo tos taip mylimos pilkumos Lietuvoje. Širdyje (o kartais ir išorėje) aš esu visiška pietietė, kurį nori puoštis ir puošti kitus visomis pasaulio spalvomis.

Peru

Peru

Peru

Indija

Indija

Japonija

Japonija

Japonija

Japonija

Korėja

 Korėja

 Korėja

 Kinija

 Kinija

Man taip dažnai gyvenime norisi spalvų, kad aš visą šį norą sukoncentruoju į savo veiklas: maiste turi būti daug įvairiausių sumišusių skonių, namuose bei aprangoje spalvų, o mano mitys tiek apkrautos įvairiausiomis spalvotomis idėjomis, kad dažnai sunku ten apskritai susigaudyti. Namie aš dažnai būnu tiesiog paprasta, pilka, niekuo neišsiskirianti moteris, bet tik duok man galimybę apisirengti keisčiau, tai aš staigiai galiu persimainyti į kažką labai labai keisto ir neįprasto (dėl to dažnai būnu palydėta TOKIAIS žvilgsniai, kad taip ir norsisi po pernykščiais lapais užsikasti). Man taip trūksta tos paaugliškos laisvės, kada sau leidi būti ne pagal normas, kai nepaisai aplinkinių nuomonės... ir man labai gaila, kad kiek aš kartų bandžiau eiti pardavinėti į blusturgius ar butykus savo papuošalus.. ir tiek man daug kartu buvo pasakyta, kad tai per spalvota, per dideli, per neįprasti ir dar daug daug neigiamų per per, kad jau ranka dažnai nekyla net bandyti juos fotografuoti ir rodyti internete. Turbūt mano grožio supratimas yra visiškai kitoks nei daugelio Lietuvos gyventojų, nes net su savo brangiuoju aš dažnai ginčyjuos apie tai, kas gražu, o kas ne. Dažnai norėčiau gyventi ten, kur išėjus į gatvę manęs niekas nesmerktų už gėlėtus šilkinius audinius, derinamus su sunkiom detalėm bei šiurščiais audiniais, už ryškius masyvius papuošalus ar labai spalvotą makiažą, už tai, kad man patinka būti kitokia. Todėl ir įkvėpimo aš ieškau kituose, spalvotesniuose pasauliuose, kur žmonės nesuvaržo savęs pilkomis, nuobodžiomis spalvomis bei formomis, kur galima ir net privaloma išsiskirti iš minios, ir kur unikalumas yra norma, o ne nukrypimas nuo jos. Gal būt dėl to visuomenės bei šeimos spaudimo tapti paprasta ir tvarkinga moterim mane dažnai aplanko liūdnos mintys, kurias Jums tenka čia skaityti. Taip norėtųsi bent retkarčiais save išlaisvinti ir daryti tai, ką  man rėkte rėkia mano įkvėpimas. :)

_ ,, _

Na, šiandienos įrašas kur kas rišlesnis gavosi. Ar tik man taip atrodo? :) Tikiuos aš pakankamai gerai aprašiau savo įkvėpimą ir nei Inga, nei Ieva nenusivylė. ;)

13 komentarų:

  1. As manau, kad asmens laisve ateina su pasitikejimu savimi. O ties cia jau reikia padirbeti, nes kiekvienam labai skirtingai.
    Jei pasitiki savimi ir kiti tai pastebi, balsas tampa itikinamesnis ir patrauklesnis, nebijai klysti ir vel bandyti.
    Bet velgi, ties savo pasitikejimu galima dirbeti ir tobulinti ji visa gyvenima:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. labai man patiko šitas įrašas :), toks labai mielas :)Aš irgi imu vis dažniau galvoti, kad tikrai nelaimingi jaučiamės dėl to nepakeliamo visų spaudimo būti tokiais a la kaip visi. Gotų laikais mano pasaulyje, aprangoje nebuvo spalvų, o štai dabar jų daugyvė (dabar vilkiu raudinai ir žaliai, nagai nulakuoti violetine spalva - nedera? o kam tai rūpi :) Mano mama visada sakydavo, kad juoda spalva "skandina" žmogų, tada tuo netikėjau, bet dabar matau, kad tai akivaizdu. :)
    AŠ taip pat labai mėgstu skaityti maisto blogus, semiuosi iš jų įkvėpimo ir apskritai mokausi gaminti ką nors įdomaus :)
    Rytietiškais kraštais aš taip pat labai žaviuosi, tiek dėl tų pačių spalvų, tiek jų gyvenimo būdo ir kultūros. Mums tikrai reikėtų daug iš jų pasimokyti :)Patinka man labai japonių stiliukas, gaila pas mus tokių rūbų nėra :)
    O tu ir toliau daryk kuo spalvotesnius papuošalus, kada nors žmonės suvoks, kad ne per daug jie spalvoti, o kiap tik tokie, kokių reikia :)

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  3. Inga, labai sunku pasitikėti savimi, kai kiekvieną sprendimą (gyvenimo būdo, mokslų, aprangos etc) kritikuoja artimieji. Plius gyvenu Kaune, o čia jau su apranga visada buvo sudėtinga: Kaunas deja turi savo stilių. Arba pritampi prie jo arba visą laiką leidi Senamiestyje. :D Pvz.: Nueini į Alinos Orlovos koncertą. Lyg ir turėtų būti viskas tvarkoj, kad ne juodai apsirengei, kad vietoj paprastų džinsų+marškinėliai vilkiu blauzdinukes, baltą šilkinę tuniką ir tikrai labai šiltą, didoką man megztinuką, o aplinkiniai žiūri į mane tartum niekada to nėra matę. Ir taip kas kart. Susinervini ir kitą kartą kažkur eidama rengiesi džinsai+marškinėliai derinį. Taip, man trūksta pasitikėjimo savimi ir ryžto nekreipti dėmesio į aplinką, bet bet.. tikrai su tuo reikia padirbėti. :)


    Vaida, o aš manau, kad labai gražiai suderinai savo aprangos spalvas.;)Aš tau net prie aprangos su tokiu spalvų deriniu ir auskarus rasčiau pas save. :D Mano tėvai visada buvo už spalvas, bet ir už gana kalsikinį stilių su 80-ųjų metų priemaišais. Ir kai aš apsivelku tai, kas jų manymu nedera, jie man primins tai kokį mėnesį iki kito atvėjo. :/ Ir kokia aš dėl to laiminga, kad su jais nebegyvenu. :D

    P.S. Šiandien jau susiruošiau fotografuoti auskarus, o kaip tyčia saulė ėmė ir pasislėpė. Gal nelemta :?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Great post although I couldn't understand what you said. But the pictures are gorgeous! So inspiring!

    http://sistergoldenair.blogspot.com/

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sister Golden Air, this post is about inspiration. :D I love your blog: it's very inspiring too. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Labai patiko įrašas, ačiū, kad atsiliepei į siūlomą temą.
    O mane spalvoti žmonės "veža" tiesiog pasikraunu juos matydama. Ypač Kaune:)Gal kai meilė sau ir pasitikėjimas taps dar didesni, bus nebaisūs nei žvilgsniai nei komentarai.
    Labai noriu pamatyti auskarus.

    AtsakytiPanaikinti
  7. va va, tikrai, kad Kaunas turi savo a la stilių, bet kai gyvenau Vilniuje, tai buvo taip gera, nes ten niekas į tave kvailai nespokso ir nereplikuoja. Ilgiuosi Vilniaus labai...
    O Kaune, kad atrodo ir normaliai apsirengi, bet vis tiek būna, kad spokso :), nesuprantu kodėl :) Juokingiausia buvo, kai kažkada važiavau troleibusu su tokiu džinsiniu mini sijonėliu, tai net kažkoks marozėlis nužiūrėjo ir visai nesmerkiamu žvilgsniu :D, o pamatytų tas pats su kokiais kerzais, ilgais sijonais, tai dar ir pastumtų praeidamas. Ot, kokią įtaką daro rūbai Kaune
    :D

    Ech, pavydžiu tau,kad negyveni su tėvais. O maniškiai tai išvis nieko apie rūbus nesupranta, rengiasi bet kaip, kaip papuola. tėvo garderobe išvis tik pilka splava pagrinde vyrauja, dar kokie mėlyni džinsai.

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ieva, pasitikjimo savimi kažkodėl labai daug turėjau, kai rengdavausi tik juodai. Dabar apsirengus "kitaip" apima pojūtis, kad lyg kažką negerai darau, nors man patinka tai ką apsirengiu.
    O auskarus parodysiu, jaučiu, dar ir šią savaitę. ;)

    Vaida, mane dažnai "nužiūrinėdavo" marozai net ir kai gotiškai atrodžiau. O ypač, kai nusiskutau plaukus: tiek vyriško dėmesio seniai kada buvau gavus. :?:D O aš Vilniaus nelabai mėgstu. Aš ten pavargstu, su juo man labai mažai gražių prisiminimų siejasi. Man ten tik ligoninės ir tragiškai liūdos vyno gertuvės. Reikia daugiau teigiamų dalykų man apie Vilnių "pasirankioti", kad jį pradėčiau mėgti. O be to aš tikra kaunietė, tai lyg ir mano kraujyje Vilniaus nemėgti. :D
    Mano tėvai net ilgą laiką ir mada domėjosi, nes kūrė seniau rankines (ypač tėtis), bet tai jų aprangai per daug įtakos nepadarė.:)

    AtsakytiPanaikinti
  9. aš irgi kaunietė, bet kas iš to... po kelerių, Vilniuje praleistų metų, dūstu aš čia dabar Kaune. Ir LABAI bijau visokių marozų, nes jie tai "juodųjų" laikais ne tai, kad nežiūrinėdavo, bet ir užkabinėdavo kasdien beveik. Viniuje irgi man yra buvę visokių nutikimų, bet, kaip sakoma, kai netenki, tada įvertini ir kas buvo geriausia :)
    Įdomus tas požiūris, kad jei kaunietis, tai turi nemėgti vilniečių arba atvirkščiai. AŠ niekada neturėjau tokio nusistatymo :)

    Vaida

    AtsakytiPanaikinti
  10. O aš spalvas nelabai mėgstu, jų daugybė ir ryškumas mane erzina ir vargina. Bet japoniškus raštus ir spalvas aš siaubingai myliu! Netgi turiu mažytį apsėdimą japoniškais audiniais, gaila, kad apsimetu, jog taupau - kone kasdien vis žiūriu internetines parduotuves su nuostabiais kimono audiniais, iš kurių galima prisigaminti tiek grožių! Bet kaskart prisimenu, kad taupau gi :D O tie japonai, nevidonai, tiek visko iš menkiausių atraižėlių moka prigaminti, kad ir man norisi. Labai man patinka jų papuošalai iš kimono atraižėlių, tenugujai su furoshikiais, mmm, net paprasčiausi arbato maišiukai. Visas savo turimas japoniškas grožybes tai net gaila ir naudoti, kaip kokia skredina laikau ir tik žiūriu. Na nebent kur prie sportinės aprangos prireikia, bet ir tada skredinu gražiausius tenugujus naudot, nebent kai noriu jaustis ypač pikta ir grėsminga :D

    AtsakytiPanaikinti
  11. Gabi, man Japonija yra mano svajonių šalis. Noriu ten jau DAUG metų ir nenurimsius, kol neapsilankysiu.. o po to, jaučiu, norėsiu DAR.:D
    Aš ala furoshikius kelis bandysiu pasigaminti iš kelių šiaip gražių medžegėlių: bus vasarai puikūs rankinukų pakaitalai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Man lygiai tas pats su Japonija :D Vis su mielu svajojam, o kai turim krūvelę japonų draugų, ir porą kvietimų apsilankyti, tai liūdna, kad nėr iš ko taupyt bilietui :D
    O furoshikius aš ir audžiu mintį gamintis, bet vis nepasitaiko kažkaip medžiagyčių man gražių po ranka. Vis užsuku į porą kuistukų šalia namų, bet ten kaina tokia, kad jau galėčiau gabalėlį gražaus japoniško audinio parsisiųst O.O
    Būtinai pasigaminus parodyk!

    AtsakytiPanaikinti
  13. Aš turiu "tašką", kur einu be proto pigių drabužėlių bei medžiagėlių pirkti. :) Būtinai parodysiu savo vieno iš daugelio projektėlių rezultatus. ;)

    O į Japoniją ir jūs, ir mes būtinai nuvyksim. ;)

    AtsakytiPanaikinti