Jau antras mėnuo, kai tik prisėdu prie dienoraščio ir mąstau ką tokio jame galiu parašyti, apart savo niekuo neypatingą kasdienybę. Barbenu pirštų galiukais per klaviatūrą, įsivaizduodama, kad mano mintys sklandžiai sudėliotos ir liete liejasi į virtualų dienoraščio puslapį, bet kaip neatsiranda nė vienas žodis taip neatsiranda. Iš pradžių atrodydavo, kad neturiu pakankamai laiko, kad yra svarbesnių darbų, kad nieko gero neturiu parašyti. Galų gale vieną dieną pradėjau rašyti vieną po kito juodraščius, kurie buvo apie jau įvykusius dalykėlius, bet dėti kažkaip vis neišdrįsdavau. Esu sau prižadėjus, kad parašysiu apie visas visas gražesnes dienas mano kukliame gyvenime, bet net jas aprašius mygtukas įdėti pranešimą atrodė nepasiekiamas. Ne tam, kad kažkas pamanytų, kad puikiai gyvenu, bet tam, kad kai aš to puikumo nejaučiu, o mano dangus apsiniaukęs ir dar lyja, galėčiau įsijungti savo dienoraščiuką ir pasižiūrėti, kad gera gyventi... bet štai jau antras mėnuo tik rašau juodraščius ir skaitau/stebiu kaip kiti žmonės gyvena...
Šie du pastarieji mėnesiai nebuvo patys lengviausi mano gyvenime. Atrodytų nenutiko nei pasaulinio masto katastrofos, nei dar kas baisaus, bet man buvo sunku. Galima sakyti, kol lauke snigo, mano galvoje lijo. Kaupėsi kaupėsi tas lietus ir prapliupo. Atrodo ir visai neseniai ištekėjau, ir mano mylimiausios šventės praėjo.. bet lietus lijo daugiau nei mėnesį. Gal dėl to, kad teko atšaukti birželio mėnesį pradėtas organizuoti vestuves. Ir ne todėl, kad jų niekas nebenori, bet todėl, kad negalim turėti tokių vestuvių, kokių mums norisi. O bet kokių mes nenorim.... Gal todėl, kad viskas namie pradėjo gesti: tai šaldytuvas, tai skalbimo mašina, tai stiprintuvas, tai tapetai pradėjo atšokinėti... gal dėl to, kad būti muzikanto žmona nėra toks jau lengvas bei malonus dalykas, kaip gali daugeliui pasirodyti, ypač kaip tas muzikantas dar ir dirba pilnu tempu nuo 7h iki 16h... o po to repetuoja repetuoja....Gal todėl, kad ir Mėja jau didelė katytė ir pradėjo triukšmauti kaip didelės katytės triukšmauja pavasarį... daug daug visko... atrodo tokios nereikšmingos smulkmenos, o atsisėdi, susirieti į kamuoliuką sofos kamputyje ir žiūri į išjungtą televizorių, nes nieko gero jis niekada ir neparodo. Ne ne, man savęs nėra gaila.. gaila tik to, kad mažai ką galiu pakeisti. Ar jums taip būna, kai sėdi, o toks beviltiškumo jausmas jus spaudžia prie žemės ir žinai, kad kaip nebesistengtum stebuklo nesulauksi, jai pati neatrasi jėgų jo padaryti?
Taip bėga mano neypatingos dienos, kurių niekas neužpildys nuostabiomis fotografijomis, dovanomis, saldumynais ar dar kitokiais niekais, kurie praskaidrina gyvenimą. Todėl atsistoji, parodai liežuvį nuosaviems lietaus debesims ir eini kepti sausainių, kurie gal būt, GAL BŪT išgelbės bent jau nuosavą pasaulį. Juk svarbiausia tikėti. Ane?
_ ,, _
O čia tie juodraščiai, patapę dienoraščiais atgaline data. Kam įdomu galite paskaityti.
Visų pirma norėjau parašyti apie tai, kaip mes dar su būsimu mano vyru važiavome į Drezdeną. Tai buvo labai labai seniai, bet kaip minėjau anksčiau, aš noriu parašyti apie visus, absoliučiai visus gražius dalykus mano gyvenime, Tai štai: pirmoji diena, antroji diena, trečioji diena, ketvirtoji diena ir kitų dienų trumpas aprašymas.
Taip pat įdedu dar vieną seną įrašą apie mūsų įspūdžius Panevėžio mieste.
Dar vienas juodraštis/dienoraštis buvo parašytas apie Blusų turgų Vilniuje.
O kaip gi mano dienoraštis apsieis be TheMoonBand'o naujienų (na, dabar jau senienų) aprašymo. Jos yra čia, čia, čia, čia, čia. Taip pat čia rasite pirmąjį TheMoonBand interviu. O čia truputį daugiau informacijos apie būsimą grupės koncertą.
Kam labai įdomu kaip gyvena mūsų mažoji Mėja, apie jos nuotykius gali pasiskaityti čia, čia, čia, čia, čia, čia.
O dar parašiau šį tą apie paskutinį derlių, sniego gniūžtę, kaip šventėm Kalėdas bei Naujuosius metus, apie mūsų kelionę į Kadagių slėnį, kokią dovaną gavau nuo GinCherry ir kokias lydekaites bei pyragą kepiau.
Galų gale aprašiau ir mano bei Viliaus vestuves, tai kam labai labai smalsu į mus TĄ dieną pažiūrėti ir sužinoti kaip mums sekėsi, tai prašom apie tai pasidomėti čia.
Tai tiek. Tikiuosi kažkam buvo įdomu.
Oi kaip pažįstamas man tas jausmas. Nenusimink. Ir TAI praeis. Kažkada. Ech.. :)
AtsakytiPanaikinti